 |
Jūsų dėmesiui interviu su balso, violončelės meistre iš JAV, Audrey Chen. Jos vienintelis pasirodymas Lietuvoje, Kaune jau greitai – šį penktadienį Jazz‘o palėpėje (Kęstučio g. 6, 20val.). Taigi, prieš tai susipažinkime artimiau su ja.
Pagal Jūsų muzikinę biografiją, matau, jog esminis lūžis įvyko 2003 metais kuomet Jūs pasukote individualiu improvizaciniu keliu muzikoje. Sakykit, kas tai įtakojo?
Esminis lūžis įvyko tuomet, kai pirmą kartą pabandžiau improvizuoti. Iki tol net nebuvau klausiusi improvizacinės muzikos. Šis procesas, susijęs su laisvės pajautimu, atnešė staigų perėjimą prie kitokio muzikos atlikimo.
Kaip Jūs žiūrite į muzikinį periodą prieš 2003m.? Ką jums davė klasikinė muzika, ir kodėl grojate būtent - violončele?
Šis periodas stipriai formavo mane mokantis tradicinio muzikos atlikimo būdo. Išmokti klausyti. Turėti disciplinos ir susitelkimo intensyviam praktikavimui. Mokiausi bendravimo be žodžių. Eksperimentavau manieromis. „Klasikinė“ muzika (nors šis terminas tikrai platus ir, galop, nėra tikslus) man suteikė kalbos suvokimą ir stilių. Ir tai yra vertinga man, kaip kūrėjai – net ir žinant, kad nuo jos estetikos ir procesų nutolau. Kai norisi tiesiog rėkti, nėra blogai daug žinoti ar gebėti išnaudoti visas priemones, norint save išreikšti. Klasikinė muzika taip pat man davė stiprumą ir techninį pasirengimą, kuris leidžia nesilaikyti tradicinių normų. Tu negali iš esmės nesilaikyti kažko, jei to iš esmės nežinai (= tu negali laužyti taisyklių, jeigu nežinai, kokios jos yra). Iš tiesų, būdama aštuonerių metų aš pasirinkau violončelę vien tik dėl to, kad ji pasirodė esanti tinkamo dydžio...
Kokia Jūsų kūryba buvo 2003 metais, ir kokia yra dabar?
Tam tikra prasme šį naują procesą (improvizavimą) pradėjau stengdamasi pamiršti tai, ką išmokau praktikuodamasi klasikiniu būdu. Bet dabar, žinoma, aš iš tiesų tikiu visų savo kalbinių gebėjimų ir jų formų panaudojimu kuriant muziką
Balsas, analoginė elektronika ir violončelė yra keistas ir unikalus derinys. Gal plačiau, kodėl naudojate būtent šį modelį? Ar planuojate integruoti kitus instrumentus / techniką?
Naudoju šią kombinaciją, kadangi tai yra instrumentai (ypač vokalas ir violančelė), kurie man yra kaip antroji prigimtis. Groju ir dainuoju nuo mažų dienų. Taigi, turiu daug įgūdžių, kalbos bei žinių bazę, ir tai leidžia man keliauti per garsinę šių procesų sferą su tam tikru kiekiu laisvumo ir aiškumo. Nesu tikra dėl kokių nors kitų instrumentų integravimo. Bet grojant aš naudoju viską, ką yra įmanoma išspausti iš instrumentų, akimirkos ir aplinkos, kurioje tuo metu esu.
Jūsų kūryboje, balse, negirdžiu žodžių, tiksliau tai ką girdžiu yra daugiau tiesiog garsai turintys savo simbolius, giliai besiskverbiantys į žmogų. Taigi, žodžiai varžo? Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
Iš tiesų, pastaruoju metu savo solo pasirodymuose naudoju daug teksto. Visad improvizuoju, bet žodžiai egzistuoja – nesvarbu, ar pilnais sakiniais, frazėmis, ar atskirais žodžiais, kurie rutuliojasi, mutuoja ir taip toliau. Neturiu jokios pozicijos, kai kalbama apie šnekamosios kalbos naudojimą, išskyrus tai, kad esu atvira atsitiktinumams, kurie nutinka vykstant mano pasirodymams. Mano darbas yra pagrįstas trapumu, pažeidžiamumu, pasakojimu, bliuzu, dosnumu, komunikacija - daugeliu dalykų...
Savo pasirodymuose nenaudojate jokių vizualizacijų, kitų efektų, kurie nukreiptų publiką į tam tikrą vaizdinių patyrimų sferą? Tikiu, jog taip darote sąmoningai, kodėl?
Kai kuriuose projektuose aš dirbu su keletu vizualiųjų menų kūrėjų. Bet grojant gyvai didelė dalis vaizdinės patirties ateina per mano grojimo kūniškumą ir mano įsitraukimą į aplinką. Taip pat ir per žmones kambaryje, besidalinančius su manimi akimirka.
Lyg ir nematau oficialiai išleistų albumų. Kokia to priežastis? Ar manote, kad įrašyta improvizacinė / avangardinė muzika yra netikra, todėl ją reikia atlikti tik gyvai?
Turiu nemažai įrašų. Įrašinėjimas, žinoma, yra kitokia veikla, nei gyvi pasirodymai. Tai - labiau koncentruota momentinė veikla, kuri egzistuoja labiau kompozicinėje būtyje; ji skirta tik klausymui.
Paskutiniu metu daug koncertuojate, keliaujate po Europą. Kokius esminiu skirtumus pastebite tarp europietiškos improvizacinės muzikos ir JAV?
Daug keliauju Europoje, kadangi sutartys čia finansiškai perspektyvesnės, nei JAV. Egzistuoja labai svarbūs skirtumai skirtingų kontinentų muzikoje. Bet apskritai kalbant, tai yra subjektyvu. Kiekvienas menininkas, nesvarbu, iš kokios šalies kilęs, su savimi turi savo gyvenimo istoriją ir ją išreiškia taip, kaip yra išmokęs. Mano muzika nebūtinai yra rezultatas to, jog esu amerikietė ar apskritai kokios nors šalies pilietė.
Iš ko semiates įkvėpimo kūrybai?
Tai – tikrai labai subjektyvus klausimas su plačiu spektru atsakymo galimybių. Galėčiau sakyti, jog viskas, ką patiriu, formuoja mane, ir kiekviena mano gyvenimo akimirka paveikia momentą, kuriame groju. Tai – kolekcija, susidedanti iš emocijų, pojūčių, minčių ir absoliutaus pasitikėjimo bei atsidavimo akimirkoje ir akimirkai.
Bendradarbiaujate su solidžiais kompozitoriais bei nutrūktgalviais noise‘riais. Kokius esminius skirtumus ir panašumus pastebite muzikos, garsų derinių kūryboje, požiūryje į garsą ir t.t. ir pan.?
Kiekvienas muzikantas ir menininkas, su kuriuo dirbu, turi vienokį ar kitokį požiūrį į savo darbą. Tikiu, kad turėčiau dalintis ir patirti įvairovę iš visų žmonių ir muzikantų, su kuriais bendrauju. Visi jie yra mano mokytojai. Ir aš tebesimokau iš visų jų, nesvarbu, kokie yra jų estetiniai pasirinkimai ar suvokimai.
Ar turite žinių apie Lietuvą, Baltijos kraštą?
Turiu pripažinti, jog atvykimas į Lietuvą ir Baltijos regioną bus visiškai nauja patirtis. Labai laukiu savo kelionės!
Dėkoju už interviu, ir iki greito!
Audrey Chen:
http://www.myspace.com/audreychen
