 |
artist: Re-drum |
Pirmos sąsajos, pamačius žodį ,,redrum“, kurios šauna į galvą, yra vaizdiniai iš Stenlio Kubriko klasikos ,,Švytėjimas“, kuomet vienas pagrindinių filmo herojų, mažametis berniukas, filmui judant lig savo kulminacijos, ant durų savo krauju veidrodiniu būdu parašo ,,redrum“, kas skaitant priešinga kryptimi sufleruoja ne pačias šviesiausias mintis... Tačiau šįkart apžvelgiamas muzikinis projektas ,,Redrum“ neturi tiek daug sąsajų su minėtosios kino klasikos atmosfera, nors ir čia, albume ,,S“, stingdančių akimirkų tikrai netrūksta.
Struktūriškai turime reikalą su keturiomis kompozicijomis, kiekviena kurių turi savitą priėjimą prie tamsiosios estetikos, erdvės pajautimo, aplinkos interpretavimo, perteikimo garsais. Stilistiškai, jei kas spaustų į kampą, galėtume tai įvardyti kaip dark ambient, avangardo, eksperimentalo plačiąja prasme lydinį, turintį savyje ir gana ryškų krautrocko dėmenį.
Albumą pradeda kompozicija, nukelianti klausytoją į požemius, tamsias erdves, apleistas patalpas, pilnas angų, ertmių, pro kurias girdisi, kaip švilpia vėjas, lašnoja vanduo, veržiasi oro srautai. Atmosfera nėra labai baugi, tačiau ir malonia jos tikrai nepavadinsi, ypač kai nepasiruošusį tam keliautoją garsu sustingdo veriantys kauksmai, aidai, kažkiek primenantys kreivus ir ,,disturbinančius“ fliugelhorno garsus ankstyvojoje ,,Lustmord“ kūryboje.
Toliau atmosfera dar labiau įvairuoja. Stoja niūri ambiento banga, primenanti tolumoje aidintį pavojaus signalą, kuris lėtai vystosi, vyniojasi. Jei nuspręstume šį garsą vizualizuoti, pritaikyti jam vizualinį atitikmenį, tam, manau, puikiai tiktų šių dienų aktualijos – stambus masyvus dūmų kamuolys, nesustabdomai sklindantys erdvėje iš ugnikalnio kraterio. Garsas tam tinkamas: nerimas, nelaimės, katastrofos nuojautos.
Garsų ir nuotaikų paletę šiame leidinyje toliau pratęsia antroje kompozicijoje panaudojama akustinė gitara, suteikianti bendram kontekstui liūdesio, melancholijos. Tamsa, grėsminga nuotaika išnyksta, dūmų uždanga po truputį sklaidosi ir telieka nusiaubta dykynė, apmiręs jausmas. Gitara ilgainiui pradeda hipnotizuoti, įgauna tam tikrus haliucinacinius atspalvius ir tarsi įveda klausytoją į trečiąjį kambarį, kuriame nuotaikos dar keistesnės: ,,kreivai“ aidi akordeonas (o gal armonika?..), stoja keista atmosfera. Norom nenorom iš geriau žinomų projektų prisimeni D. Tibetą ir jo pomėgį saikingai panaudoti akordeoną ,,Current 93“ kūryboje, tačiau priešingai nei neofolko legendų, tamsiųjų eksperimentalistų skambesyje, čia šis klavišinis neskamba tragiškai, requiem manieroje. Čia pastangos orientuotos į svaigulio sukelimą, savotiškos erdvės interpretavimo perteikimą.
Kelionės pabaigoje laukia ketvirtasis kambarys – ramus, tykus, migdantis ir po truputį gęstantis garsas, tarsi palydintis klausytoją lauk iš ankstesnių nemalonių potyrių atgal į dienos šviesą.
Re-drum: http://www.myspace.com/schweigen
Baigiant telieka pasakyti, jog tai įvairialypis darbas, turintis savyje tų nuotaikų, garsinių atspalvių, kuriuos savyje išsaugo pavieniui egzistuojantys stiliai, šio projekto garso struktūriniai dėmenys: ambientas, eksperimentalas, krautrockas. Nors nuotaikų diapazonas čia gana platus, visgi darbas skamba monolitiškai, vientisai, ,,plaukiančiai“. Įdomus hipnotizuojantis potyris.
