 |
artist: Rusalka |
Įdomu: kanadietė, pasivadinusi rusišku žodžio ,,undinė“ atitikmeniu, gadina garso sistemas bei žmonių klausą, išmesdama į aplinką gryną noise‘ą. Tarp Kanados ir noise‘o, žinoma, koreliacija stipri, tačiau kaip grubumas ir šiurkštumas susijęs su tokiu švelniu ir romantizuotu gelmių padaru kaip undinė?..Ar tai tiesiog moteriškosios pusės atspindys pavadinime?.. Ko gero, tai visai nesvarbu, pakanka pasakyti, jog tai Kanada ir tai noise‘as. Trys atakos viename leidinyje.
Prasmės šį albumą nagrinėti po kaulelį, arba kitaip sakant, po kūrinį, nėra. Trys triukšmo bangos, trys pjūviai pateikiami labai panašioje manieroje: pradžioje girdime sodrų masyvų pulsą, kuris laiko priklausomybėje vis auga, plečiasi tarsi sniego kamuolys, įtraukdamas į save vis naujus elementus. Matematiškai norėtųsi tai išreikšti funkcija, mat garsas čia labai monotoniškas, statiškas, kinta nedaug, tačiau ,,kantriai“ ir po truputį – visiška priešybė beprotiškiems japanoise išpuoliams, kur niekada nesi tikras, kokia briauna šis triukšmo koliažas šįkart tau kirs į pasąmonę. Čiagi turime vientisą masę, kuri nuo a iki b taško vystosi, auga, tačiau iš esmės nekeičia savo garsinio prado. Tokia formulė taikytina visoms trims kompozicijoms, tik kiekvienoje jų girdime skirtingo ,,atspalvio“, amplitudės triukšmo porcijas. Didžiausią įspūdį palieka tankiausia pirmoji ~10 min atkarpa, užgulanti visą erdvę, kurioje yra klausomąsi įrašo. Antroje dalyje triukšmas transformuojasi į kiek aštresnį garsą, o paskutinė puspenktos minutės dalis tarsi reziumuoja viską, ką čia girdėjome.
Paprastai sakant, šis albumas – statiško monotoniško triukšmo bangų koliažas. Grubumas, šiurkštumas ir nepakeliama kančia ,,normaliems“ žmonėms. Kažko nauja čia nerasime, tačiau tokie dalykai tam ir nėra skirti. Jų paskirtis padėti išsikrauti ir kaskart ta iškrova būna vis kitokia, priklausomai nuo klausytojo nusiteikimo ir vidinės būsenos. O jeigu dar atsipalaidavimą netipinėmis priemonėmis siūlo mergina, gal vertėtų pamėginti?..
