 |
artist: LOCRIAN |
Ganėtinai nevienalytis savo muzikine kokybe įrašas, kas yra kiek paradoksalu, atsižvelgiant į patį muzikos skambesį – bemaž visur išliekantį vientisu gausmu, tėkme ir monolitu. Reikalas tame, jog vienur šis monolitas atrodo lyg apleistos didžiulės sienos laukuose (kokias regiu viršelio nuotraukose), sukeliančios vienišumo, tuštumos bei erdvės jausmus, kitur gi šis jausmas silpnesnis, nublankstantis dėl tam tikrų patetiškų momentų. Neužilgo tai konkretizuosime, dabar norėčiau paskyti, kad LOCRIAN muziką bandoma įtalpinti į dark ambiento, power electronics beigi black metal rėmus. Aukščiau išvardytų sudėtinių dalių garsyne išties yra nemažai, ir iš esmės galima sakyti, jog labai neblogai pavyko tai sudėti į vieną krūvą, tik štai tas black metal elementas, galėjęs tapti egzotišku prieskoniu tokioje muzikoje, veikia atvirkščiai- įpina ką tik minėto patetiškumo gaidelių. Gaudžiančioje garso masėje kažką “blekovai“ klykiantis vokalas (ar tik ne „die, die“ ten šaukia ? :) Atlaiskiet, jeigu pasigirdo) klausosi pernelyg tiesmukai ir tokis būdas įlieti muzikon „tamsos“ neatrodo pasiteisinantis. Beje, panašus reikalas su visu muzikiniu materijolu šiame įraše – jojo įtaigumas lėtai kinta kreivių pavidalu – čia girdime tikrai emociškai įelektrintą garso gūsį, o kitame kūrinyje, žiūrėk, tai jau pavirtę gitaros brazdinimu ant vieno gaudžiančio tono, kuris ir pats savaime skamba naivokai, kaip ir kai kuriose vietose iškylantys tam tikri sintezatorių soundai. Galgi buvo tokis užmanymas – bene labiausiai nustebino pradžia – gitara be efekto, grojanti melodiją, kurios klausant, atrodo, kad tuoj prasidės roko gabalas ir malonaus tembro sintezatoriai. Toks pirmasis kūrinys, manyčiau, savotiškas intro. Viso CD eigoje girdžiu tai, ką aprašiau aukščiau, tačiau išskirčiau paskutinį, ilgiausią (apie 20 min.) ir geriausiai nusisekusį kūrinį, Šis labai šauniai išrodytų, būdamas išleistas atskiru relyzu, kadangi jame sukoncentruotos geriausios LOCRIAN pusės – įtampa pamažu kyla iki visaapimančio gausmo, o jausmas ilgą laiką nepaleidžia, todėl net ir būdams ilgas, kūrinys nenusibosta, panardina į niūroką droninę atmosferą, padabintą atmosferišku gitaros ūžesiu.
Įpakavimas – mielas rankai bei akiai. Aišku, tas gotikinis šriftas galėjo būti pakeistas kitu, bet mažum čia vėl tas pats „black metal“ ingredientas ? Tai atperka išsilankstantis kartoninis vokas su lakonišku juodu CD viduje. Malonu, kai pasistengiama su CD pakuote – tai rodo, kad atlikėjui rūpi, kaip pateikiamas jo kūrinys.
