 |
|
artist: THE SECOND FAMILY BAND |
Na, ką, mane jaukiai nuteikia nepermatoma geltona (šizofrenikų spalva!) kasetė ir juodas atsiverčiantis dangtelis, tai sukelia kaži kokio buitinio, bet tuo pačiu visiškai neaiškios paskirties daikto įspūdį, kurio dėka būčiau linkęs atleisti netgi flomasteriais numaliavotą ir po to, berods, spalvota kopijavke padaugintą viršelį. Privačiuose pokalbiuose vienas ir šių garsų apibūdinimų buvo weird folk plius dar kažkas. Na, kad weird tai galima sutikti, bet folk – tubūt tik todėl, kad įrašinėta kažkokioj daržinėj (šis faktas minimas mūsų visų žinomame discogs.com). Iš esmės, kas slypi šioje kasetėje, tai - triukšmas. Ne noise, bet būtent triukšmas, duslus ir minkštas (kadangi kasetė), kuris po tam tikro laiko tarpo tiesiog nusibosta. Aš suprantu „grynosios kasetės“ estetiką, čia einama, kaip matau, link to, kad netgi įrašinėjama tik su diktofonu ar kasetiniu magu, tačiau estetika estetika, betgi toji turi kažkaip veikti o ne tiesiog pabosti. Pradžioje šis įrašas išties sudomina savo keistumu, lyg ir turi pretenzijų į tai, kas vadinama „atmosfera“, tačiau neužilgo viskas paskęsta tirštoje pilkų, tarpusavyje susiniveliavusių garsų masėje. Toks jausmas, tarsi paspaustas rec. mygtukas ir grojama bile kas, kad tik sklistų triukšmas. Aš pilnai tikiu, jog tam tikrose vietose grojantieji buvo užsivežę ir pakilę aukščiau, tačiau dėl mano suminėtų priežasčių tai jaučiasi tik vos vos arba visai nesijaučia. Rezultatas galėtų būti 1000x geresnis, arba aš nepagaunu tokios „estetikos“ ir tokių „jam sesijų“ prasmės.
