 |
artist: ZACK KOUNS |
Ši kasetė atkeliavo visai netikėtai kaip iš netikėto dangaus. Tai JAV gyvenančio žmogaus skelbiančio jog "sąmonė yra įgimta haliucinacija" darbas. Čia jis groja klavišais, gitara ir dar cher suprasi kuom, ir visą tai pavadino pažodžiui "Dilgėlių tinklas ir schema", teatleidžia man anglų kalbos specialistai jei aš klystu, bet mane pilnai tenkina ši nesuprantamybė.
Taigis, nuo pat pirmų minučių Zack'as smagiai, tvirtai ir ritmingai spaudžia klavišus, kad net kojytė bando trepsėt. Ant viršaus dar užmeta burzgalų/birzgalų, na o jo gan gražus balsas čia atlieka pagrindinį vaidmenį, nors visai nesuprasi ką jis ten vapa per užefektintą mikrofoną. Gabalai trumpi kaip ir dera įprastai muzikai. Smagų gabalą keičia lėtas, lyriškas, vėliau dar koks gilesnis ir t.t. ir pan. Tačiau svarbiausia tai nėra nuobodu, jaučiasi kad bičas yra įvaldęs noise/drone temas, o ne šiaip koks kitchen pop frykas.
Baigiantis A pusei Zack'as paleidžia gan žemą droną ir apmėto jį meteoritiškais garseliais ir dūžiais, ir jei ne jo kreivas vokalas (kuris panašus į kenčiančio krikščionio) tai maloniau ir įtaigiau susiklausytų. B pusė gerokai pranoksta (o gal ir pernoksta) visą tai ką girdėjau A pusėj. Tai jau gilus tripas, paveiktas subtilių sintezatorinių garselių ir vokalo kuris skamba giliau, vis dar bedainuojančio, bet dabar puikiai rezonuojančiu su muzika. Antras gabalas išvis pakelia virš žemės ir jautiesi saugiai nešamas per erdvės platybes matydamas viską iš aukštai, vaizdiniai vis keičiasi, nuostabos jausmas nepalika. Įspūdinga. Toliau seka labai žemiškas, sunkus, masyvus gabalas besirioglinantis kaip buivolas, o aplink jį iš visų pusių laksto paukščiukai lesantys nuo jo visokius vabzdžius parazitus.
Galop daina apie meilę (kaip gi be to?), asmeniniai išgyvenimai ir supratimai lėtai, rimtai, kiek nostalgiškai užbaigia šią juostą palikdamas daug klausimų: kas jis? kas tai? ką jis tuom norėjo pasakyti? ir t.t. ir pan. Ir tai yra puikus pretekstas tolimesniems atlikėjo kūrybos tyrinėjimams.
This cassette came so sudden as from the cloudless sky. This work is by american guy, who claims that "consciousness is congenital hallucination". Here he play keys, guitar and hell knows what more. From the very first minutes Zack press keys tightly making some rhythm, so that my foot want to stomp. Swamps some burr and strum on it, while his voice plays the biggest role here, though i can't recognize what is he mumbling through the effected microphone. Songs (yes songs!) are short and that fits for such music. The funny track is replaced by lyric, later by deeper one and so on. But luckily it's not boring, it feels that this guy knows what noise/drone is, unlike those kitchen pop freaks (who they are?). In the end of side A, Zack releases low drone and whip it buy small meteoric strokes, and if not his voice (which sounds like suffering christian), it would sound better and forcible. B side is much better. That is deep trip, affected by subtle synth sounds and again vocal which sounds more deeper, still singing, but well resonating with the music. The second track lifts up from the earth, feeling like something carries through the space vast, looking to everything from the above, pictures changing, amazement never ends. Impressive. Then comes very earthy, heavy, massive piece clumping like a buffalo, and many little birds peck parasites from his back.
Finally the song about love (how without that?), personal experiences and understandings slowly, seriously, a little nostalgic ends this tape leaving many questions: who is he? what is that? what he wanted to say? and all these questions are the perfect matter for further investigation of artist's creation.
