Sunday, April 13, 2014

Bruzgynai on tour 17-25 of April



Going on the road next week with Bruzgynai project, 2nd time in Kaliningrad as well as exploring new lands and scenes in Holland. Below is the list of the confirmed events:
04.17 Sound Around festival | Kaliningrad | RU
04.19 SOTU festival | Amsterdam | NL
04.22 De Etalage | Utrecht | NL
04.23 Stichting Centrum | Den Haag | NL


Thursday, April 10, 2014

Skirkite 2% pajamų mokesčio Aghartai


Skirkite 2% pajamų mokesčio Aghartai ir mes Jums pasiūlysime dar daugiau kokybės mūsų renginiuose. 2013 metų paramą skyrėme festivaliui Speigas, o rugsėjį skrisime dalį paramos SOTU Vilnius festivaliui. 

Kaip žinia, mūsų renginiai nekomerciniai ir įdedam tikrai daug energijos, kad galėtumėm pasiūlyti išskirtinę muziką ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Mūsų veikloje svarbus ne tiek pramogos aspektas, kiek edukacijos, tad Jūsų parama padės mums tęsti šią misiją. Ačiū labai!

KAIP TAI PADARYTI?
ČIA VAIZDŽIAI PARODYTA KAIP PILDOMAS PRAŠYMAS, O  
ČIA PRISIJUNGIMAS ELEKTRONINIU BŪDU PRIE VMI

SŲ DUOMENYS: VšĮ „Garsai ir Dienos“
kodas: 302476652

Monday, April 7, 2014

SOTU Vilnius ir NATTEN Kaune


SOTU Vilnius - pogrindžio garsai
 

Nekonvencionalios muzikos renginių organizacija Agharta pradeda bendradarbiavimą su Amsterdamo festivaliu SOTU (Sounds of the Underground) ir kviečia į "SOTU Vilnius" - įžanginį koncertą prieš rugsėjo mėnesį vyksiančią SOTU festivalio versiją Lietuvoje. SOTU Vilnius - tai tamsių atspalvių elektroninė ir instrumentinė muzika

Dalyvauja:

UMBERTO - siaubo filmų garso takelių meistras iš Los Andželo

NATTEN - psychonaut disco kuriantys švedai
FLESH FLASH
– eklektiška elektronika viliojantys vilniečiai 

S13 - žurnalo "Secretthirteen" įkūrėjas Justinas Mikulskis
PATRICIA KOKETT - grupių Flesh Flash ir Vilkduja narys Gediminas Jakubka

Balanžio 11d. 21val. kultūros baras Kablys, Kauno g. 5, Vilnius
Bilieto kaina 30 Lt
Renginio nuoroda facebook'e: http://on.fb.me/Mc61qe 




---


Nuostabi švedų grupė NATTEN grįžta į Kauną!
2012 metais jie šokdino sausakimšą kavinę" Kultūra", o 2013-ais užbūrė festivalyje Sūpynės.
Šiemet - nauja pašėlusi programa ir išskirtiniai pasirodymai Baltijos šalyse - tik Kaune ir Vilniuje (11d. - SOTU Vilnius)! Taipogi renginyje subtilios elektronikos parinks kaunietis DJ "Will Mars?"


Muzikinėje visatoje, kurios vardas yra NATTEN, rasi tamsą. Tokią tamsą, su kuria susiduri miško gilumoje, naktį. Tą jausmą, kurį patiri juodoje gelmėje, nusileidęs į šaltą kalnų olą.
Tačiau čia yra ir magijos kibirkštis, atnešanti šviesą ir ugningą aistrą, iš dvasios kylantis kauksmas, paverčiantis tamsą kažkuo visiškai kitu. Ir kai pradedi girdėti ritmą ir melodijas, suvoki, kad atsidūrei tamsioje magiškoje vietoje su ypatinga atmosfera, pilna elektrinės galios, vilties ir muzikos.
Šią ypatingą atmosferą kuria trimitų, boso, mušamųjų ir sintezatorių garsai. Šis darinys išsivystė ir subrendo Stokholme, Švedijoje, ir jo sudedamosios dalys nepakito nuo pat jo gimimo dienos. NATTEN siūlo tau nepaprastą patyrimą.
Pradėkime magišką kelionę. Mėgaukis. Nebijok.


Balanžio 12d. 21val. Punto Jazz palėpė, Kęstučio g. 6, Kaunas
Bilieto kaina 15 Lt
Renginio nuoroda facebook'e: čia




--
www.agharta.lt


Sunday, March 16, 2014

sekmadienio mintys

Sekmadienis man visgi yra ypatinga diena (kaip ir daugumai, turbūt), kuomet galiu ramiai prisėsti ir peržiūrėti neseniai praūžusius įvykius, susumuoti ir pažvelgti kas laukia artėjančią savaitę. Todėl čia pateiksiu apžvalgą to, kas pastaruoju metu papuolė į dėmesį ir ką rekomenduoju, bei, žinoma priminsiu apie artėjančius įvykius.
Pradžioje viskas bus susiję labiau su muzika, kultūra, na o vėliau gal išsiplėsiu ir su kitų sferų dalykais.
Šiuo pranešimu tiesiog noriu parodyti kas man aktualu, sykiu ir kaupti informaciją vienoje vietoje, nes viskas labai greit pasimeta.

Taigi, visų pirma mano naujos pareigos (renginio organizatoriaus) Kablio klube žada naujų patirčių. Pirmasis renginys jau ateinantį šeštadienį - čia skambės energingas, smagus surf rokas - pirmasis tokios muzikos koncertas mano organizuotų sąrašę. Renginio priežastis - užmanymas suorganizuoti lenkų grupės Kaseciarz mini turą po Lietuvą. 


Kaip visad, nėra lengva užduotis reklamuoti mažai Lietuvoje žinomą grupę, bet tikiu, kad bus verta ateiti, nes muzika gera, užtenka paklausyt bandcamp ar youtube, o ir su Los Turbos kuo puikiausiai dera.
Beje, kątik ore.lt publikavo interviu su Kaseciarz.

Kiti du minituro koncertai vyks Kaune ir Kėdainiuose - čia debiutuosiu su nauju projektu, kuriam dar renkamas pavadinimas. Projekte dalyvauja taip pat Ingė (sintezatoriai), Feliksas (el. gitara) ir aš taipogi maigau klavišus. Šis naujadaras - tai pastarojo mėnesio gana intensyvaus kūrybinio proceso rezultatas. Krypdami link kraut / synth temos repeticijose turėjom ne vieną tikrai stiprią garsinę patirtį, kai ėjo šiurpai ir didžiulis pasitenkinimas. Grįžo džiaugsmas groti grupėje, draugų būrelyje! Džiūgu ir kiek nostalgiška buvo vokaluoti grupėje Per Kryžių ir Kančią Tavo. Prieš porą dienų įvyko šios grupės laidotuvės, o su jais, kaip žinia aš ir pradėjau muzikavimo "karjerą" dar 2001 metais.    

Keletas paskutiniu metu pasirodžusių rašto meistrų tekstų šiame teisingo žodžio apie savą muziką stygiuje irgi inešė savotiško džiaugsmo ir pasigerėjimo:

Povilo Vaitkevičiaus "Garsų autonomija: lietuviška eksperimentinė muzika ir „pogrindžio“ sąvoka"
Jurijaus Dobriakovo "Vilkdujos nakties viduje"
Tautvydo Bajarkevičiaus "Diskursai. Apie eksperimentinės muzikos, garso ir medijų meno festivalį Club Transmediale Berlyne"

Apie Ukrainą, ne apie karą, kad būtent Kryme - Sevastopolyje jau už poros savaičių vyks II Ambient Music Festival, kuriame gros Fabio Orsi, Origami Galaktika, Claudio Rochetti, Alexey Borisov, ir kurį organizuoja rusai (!), tikėkimės, jog renginys visgi įvyks. O žemiau interviu su renginio organizatoriumi, kas suprantate rusiškai.



Pabaigai noriu pasidalinti muzikiniu atradimu, tai gan mistiškas kolektyvas Råd Kjetil Senza Testa iš Švedijos, kuriantis gaivų synth kraut drone ambient


---
Agharta renginių kalendorius: čia
Susisiekime el. paštu


Monday, February 10, 2014

live photos from Speigas festival V - Kaunas






photos by Laima Stasiulionytė and Launagis
@ Punto Jazz palėpė, Kaunas 08.02.2014
more about the festival: here

Tuesday, February 4, 2014

TIESE: “Klausytojų neapgausi, kur sugedusi aparatūra, o kur jau poetinis spengsmas”


klausimai: Ilona K.
 
Vilniečiai garso menininkai Antanas Dombrovskij ir Vilius Šiaulys jau kelerius metus kartu eina TIESE. Šis projektas, neseniai išleidęs debiutinį darbą “Ant Širdies” (“Terror” leidykla), apibūdinamas kaip “tankios ir masyvios drone tekstūros, išsivystančios į šaltus industrial pasažus”.


Šiandieną pristatome kiek kitokią dueto pusę interviu-pokalbyje apie muziką, improvizacijas ir dieviškąsias tiesas. Pokalbis pagardintas dažnom aliuzijom į maistą. Skanaus!
 

Tiesės pradžia ir produktyvi kritika

Vilius:
Pradžia buvo kvartete Twentytwentyone, per jo veiklas su Antanu ir supratom, kad sutampa mūsų nuomonės, kur muzikoje turėtų būti dedami akcentai. Nors mes individualiai grojam gana skirtingai, bet turim panašų požūrį.

Pastebėjau, kad kolaboruojant atsiduriu situacijose, kuriose nebūčiau atsidūręs kurdamas vienas. Kūrybiniai nesutarimai tampa vertę kuriančiais veiksniais. Vienas aš visą laiką sekčiau savo viziją, praktiškai nepajudėdamas nuo pagrindinės linijos. O eksperimentuodamas su kitais, praplėčiu galimybių lauką. Ir kai klausau paskutinio kūrinio varianto, pagalvoju, kad pats vienas niekada nebūčiau taip padaręs.


Antanas.
Yra nuomonė, kad muzikinėse grupėse dažnai kūriama tai, kas pavieniui nariams nepatinka. Būna lyderis, kuris sako: “turite daryti taip, kaip man reikia”, ir niekas iki galo nelieka patenkintas koloboravimo rezultatu, nes visų skoniai skiriasi. Todėl atrodo, kad jeigu grosiu vienas,  išsivadavęs iš tos „chuntos“, darysiu viską teisingai, taip, kaip  reikia man, ir tada jau gausis nuostabi muzika.

Į kvartetą mes susibūrėme kiekvienas jau turėdami solinio kūrybos džiaugsmo. Ir drąsiai vienas kitam sakydavom: šičia tu jau padauginai, „užpjovei“, palik vietos, duok erdvės, padarom čia pauzę, vėl tu su tuo savo drone... Toks ginčas, lyginant su asmenine solo kūryba, duodavo visiškai naujų rezultatų, kurių dinamika stebino proceso intensyvumu, nors kartais ginčas tetapdavo vieninteliu sesijos produktu.


TR-26 Tiese - Ant Širdies excerpt by terrorlt

Kriterijai muzikai ir kodėl geras koncertas – kaip buterbrodas su lašiša

Antanas.
Klausimas, kuo skiriasi gera muzika nuo blogos, yra visiška bedugnė. 

Vilius.
Kadangi žmogus yra nevienalypis, tai jis gali lygiaverčiai priimti ir atavistinį, ir grynai intelekto diktuojamą muzikinį tekstą. Tarkime, garso menas dažnai suvokiamas ne emocijomis, o protu. Galų gale intelekto konstruotą tekstą įmanoma interpretuoti individualiu emociniu jautrumu. Geros muzikos yra daug, ir labai daug blogos. Pavyzdžiui, bloga muzika - komercinė (nekalbu apie reklamų muziką).

Antanas.
Priežastis net ne muzikoje, o klausytojuje. Jeigu vakare atsisėdi ir įsijungi dainą, nuo kurios tau pabyra ašaros ant skruostų, arba klausaisi ir atrodo, kad šoktum, iki kol numirsi. Atėjus kitam vakarui, įjungi tą patį įrašą, tą pačią dainą, per tas pačias kolonėles. Įrašas niekuo nepakitęs, bet girdi visai kitką. Ir greičiausiai tą antrą vakarą jau nei šokti, nei verkti neišeis. Muzika ta pati, ji nieko nepakito – pasikeitei tu.

Geras koncertas yra kelionė, ritualas. Jeigu tu sąžiningai „praeini“ jo visą kelią, su visokiais nesklandumais, su puolančiais vilkais, ir ant kalno, į kurį įlipai, gauni buterbrodą su lašišos gabalu, jis tikrai bus skanus, ir sakysi – geras buterbrodas.


 
Išprususio postindutrinio klausytojo požymiai ir kodėl dieviškoji linija veda į Tiesę

Vilius:
Išprusęs postindustrinis klausytojas turi nieko nesibodėti – nei kičo, nei brutalios, šlykščios ar per daug saldžios muzikos. Nes visa tai gali būti sudedamoji meno kūrinio dalis. Galima klausytis mažos genties dūdelių ar futuristinės muzikos, ir tau gali būti pakankamai įdomu ir tas, ir anas, nes tu analizuoji muziką.

Antanas
. Kartais analizuoji, o kartais visiškai leidi galvai nuriedėti.

Vilius.
Mes tokie postpostmodernistai, kad negalim vienos teisybės prieiti – jų yra šimtai,  šimtai nesusikertančių vektorių. Prieini prie to, kad su žmonėm jau nebegali kalbėt apie nieką, nes viskas yra teisybė. Būtume modernistai, tai sakytume, kad yra dieviškoji linija, ta linija yra teisybė ir ji veda į TIESĘ.

Antanas
. Dieviškumo muzikoje apskritai daug.

Vilius
. Aš tai vadinu autokomunikacija - kai iš hermetiško savęs pradedi gauti informaciją. Būsena, panaši į transą, kai komunikuoji su savimi. Garsai neša informaciją, bet turtėjimas vyksta sūkuriu iš savęs - į save. Muzika tampa katalizatoriumi, o smegenys pradeda veikti kažkaip kitaip, pasikeičia aplinkos suvokimas. Čia kalbant apie klausymą.

 Improvizacijos procentai ir kodėl be soundcheko muzika gali tapti dešra

Antanas
. Manau, kad kurdamas turi nujausti, kuri iš tavo vizijų yra teisinga. Kitaip sakant, reikia improvizuoti su tikslu - surasti tikslą. Bet kartais improvizuoji visą dieną, ir nieko gero iš to neišeina.

Vilius.
Dažnai žiūrovui nėra įdomu klausytis improvizacijos. Man įdomiau žiūrėti paruoštus (ar pusiau paruoštus) pasirodymus – improvizacija yra velniškai įdomi patiems muzikantams, bet tai gali būti ir visiškai išskydęs ir savimyliškas procesas. Improvizuokit, tada iš improvizacijos išsigryninkit struktūras, tada vėl improvizuokit. Tiese pasirodymai yra 60-70 procentų paruošta struktūra, kurios viduje vyksta atsitiktinumai, kurie leidža pajausti spontaniškumo malonumą, o ne tiesiog kartoti visą laiką tą patį.

Antanas
. Aišku, atsitiktinumo faktorius yra ir dėl sceninės įrangos – skirtinga aparatūra ir erdvė vis kitaip skamba.

Vilius.
Geriausias variantas, kai gali repetuoti toje pačioje erdvėje, kur ir grosi – taip gali reaguoti į visus trūkumus. Jeigu kolonėlės baubia, tai tą baubimą kažkaip ir naudot reikia.:) O jei ateini 20 minučių prieš pasirodymą į naują erdvę ir tavo gabalas yra koks nors su “šokinėjančiais viduriais”, tai galų gale dėl garso ar aido viskas į vieną dešrą pereina.

Antanas.
Pavyzdžiui, yra tekę groti INSAIT klube su „Betoniniais triušiais“ per sudegusias kolonėles. Puikus koncertas – tikrai tas buvo tik į naudą, įrašo dalį panaudojome albumui,

sugebėjome įrodyti klausytojams, kad buvome ten ne šiaip sau, o mokam gerai ant ištraukto iš rozetės laido pagroti.

Muzika kaip kambarys

Antanas
. Klausytojus sunkoka apgauti, kur tiesiog sugedusi aparatūra, o kur jau poetinis spengsmas.

Vilius.
Čia tokia eksperimentinės/eksploratyvios muzikos problematika - kūrėjas visų pirma sprendžia, ar gerai, ar blogai groja. Aktyvus klausytojas paklauso, medžiaga, ir bando savo viduje, patirtyse knistis, ieškoti, kur susijungia jo asmeninės ir klausomos muzikos tiesės - taip atsiranda aktyvus muzikos priėmimas. Nėra taip, kad „geras vaibas, palingavau“ – klausantis kyla probleminiai klausimai – ar čia buvo gerai, ar blogai, ar jutau malonumą, ar susierzinimą.

Į muziką ateini kaip į kambarį ir žiūri – koks čia aidas, kokia aplinka, kokios sienos, kokie žmonės, ir tada renkiesi – išeiti ar pasilikti. Man muzika yra kaip erdvė su savom problemom, su savo parametrais, aš bandau reaguoti į ją kaip į savarankišką objektą. Pyktį ir susierzinimą taip pat priimu natūraliai. Klausydamas noizo nesakai, kad nemalonus gabalas, nes jis ir turi būti nemalonus. Galima jausti malonumą ir iš triukšmo, skausmo, provokacijos. Klausytojas pats turi priaugti prie šito suvokimo.


Vasario 8 d. “Agharta” kviečia palikti namuose gėles (geriau susitepti sumuštinį su lašiša) ir ateiti pasiklausyti TIESE į “Speigas V” festivalį “Punto jazz” palėpėje, Kaune.
 

https://www.facebook.com/events/514260392005193/ 
http://tiese.bandcamp.com/ 
Interviu įrašytas ŠMC kavinėje 2013-07-23, lyjant.
Kalba taisyta.  


Wednesday, January 29, 2014

interviu: OBŠRR (Vilnius)




Seniai norėjau pakalbinti šį paslaptingą veikėją. Mane žavi jo garsinė ir vizualioji kūryba, ir džiaugiuosi, jog pagaliau girdėsime jį Speige.
Įdomu, kaip gi šiame renginyje bus iškoduotas OBŠRR? Anyway, nusiteikime lingavimui skambant “Vakaro prašymui” ir “Jeronimo raudai”.

Baigei muzikalkę? Turi muzikalią šeimą? Koks tavo muzikinis backgraundas ir kiek jis svarbus tau?

Prieš einant į pirmą klasę, tėvai nuvedė į Vilniaus muzikos mokyklą „Ąžuoliukas“, nebepamenu kiek ten laiko praleidau, bet tikrai didelę gyvenimo dalį. Baigiau fortepijono specialybę, prisiliečiau prie klasikinės gitaros, kompozicijos pagrindų ir, aišku, šalia viso to dainavau chore. Velniai žino, kas aš dabar būčiau be šio muzikinio backgraundo. Muzikos teorijos pagrindai toli gražu netrukdo nei kuriant triukšmą, nei „požeminę“ muziką apskritai.

Vilkduja – pirmoji tavo grupė, ar buvo dar muzikinių projektų prieš tai?
Kaip atėjai į Vilkdują ir kaip čia jautiesi?

Gimnazijoje buvau grupės Wozu vokalistas-gitaristas, po to vėjai nunešė į gotikos pelkynus, teko dalyvauti Degradatonijos projekto užgimime. Bet tai buvo seniai. Iš esmės mano muzikinis skonis ir požiūris apsivertė aukštyn kojomis susipažinus su Povilu. Jis pravėrė naujus horizontus, tapo geru draugu, o su juo groti yra vienas malonumas. Man patinka, ką jis daro, kaip jis jaučia muziką. Patinka kartu apsvaigti pasirodymo metu. Vilkduja yra daugiaplanė bendrystė.

Ką gi visgi reiškia Obšrr? Ir kaip atsirado šis projektas?

Tiesą sakant, man jis nieko nereiškia. Stovėjau stotelėje ir galvojau pavadinimą, kuris būtų ištariamas, bet nelabai tinkamas skandavimui. Tuo metu man nelabai rūpėjo, kaip užvadinti projektą. Padrikoms raidėms kiekvieną kartą norėjosi suteikti naują prasmę. Berods, prieš Kunigundą pavadinimą iššifravau kaip Oranžinė bestija šiurkščiai ryjantį rytą, o per Juodaragį gal būčiau iškodavęs į Obuolmušiai berželiai šlamantys romioje rasoje. Dabar tiesiog pasivadinčiau Žiemkenčiu. Projektas, galima sakyti, prasidėjo vaikystėj, kai per kompozicijos pamokas padedant mokytojui buvau sukūręs keletą dainelių iš vaikiškos eilėraščių knygos. Besikuisdamas tarp senų daiktų vėl atradau tuos eilėraščius ir stuktelėjo mintis perkurti minėtas dainas, paieškoti išvirkštinės šių tekstų pusės, pažvelgti į tamsą vaiko akimis.


Kaip kilo idėja pradėti perdirbinėti hitus? Kodėl būtent „Lambada“ ir „Baltoji varnelė“? Ar tame nėra pataikavimo publikai? Maždaug: „va, duosiu jums saldainį“. Ar tai tiesiog dar vienas post-kultūrinių tėkmių pavyzdys, kur perdirbimas yra dažnai naudojamas procesas, leidžiantis naujai pažvelgti į tai kas, kaip ir su kuo veikia?

Prieš (per)kurdamas dainą, juk nežinai ar tai bus saldainiukas ar anglies gabalėlis. Jei pavyksta – puiku. Kai kurios dainos prašyte prašosi būti reabilituotos, rekonstruotos. „Lambados“ pagrindinė melodija man visad patikdavo, tik pati daina – negailestingai greitai atliekama. „Varnelės“ atveju, sugrojo simpatija originalo vaikiškam tyrumui, nostalgijos jausmui ir tuo metu daug kartų nuklausytai „Grimes“ dainai „Oblivion“. Gal visa pamatinė muzika yra jau sukurta, tik iš naujo dėliojamos ir stumdomos jos atskiros dalys, klijuojami muzikiniai koliažai. Svarbu, kad būtų sukurta nauja kokybė.



Man pavyzdžiui „Valhala“ yra itin gilus ir stiprus dalykas. Kas jį įdainuoja ir kieno tekstas?
Rašai tekstus ir pats, ar dažniausiai naudoji svetimas eiles? Kieno jos?

Dainoje girdisi draugės I. R. (gim. 1985 m.) balsas, ji ir parodė R. Stankevičiaus poeziją. Gaila, bet pats poetas neliko sužavėtas jo tekstų muzikine interpretacija. Prie širdies dar glaudžiasi Gedos, Traklio, Bukowskio, Skučaitės tekstai. Pats tekstų nerašau, daugių daugiausiai – vieną eilutę. Matyt, neturiu ką pasakyti literatūrine prasme.

Ar pastebėjai kada tau ateina įkvėpimas, kokiomis sąlygomis geriausiai einasi kūryba?

Kai gera gyventi – kūryboje nesiseka ir atvirkščiai. Įkvėpimas stukteli netikėtai ir priverčia pamiršti pašalinius dalykus. Kartais kūryba būna kaip reabilitacijos procesas, siekiant iškrapštyti vidinius skaudulius į paviršių ir jų atsikratyti. Dažniausiai daina susitveria per vieną vakarą, įrašinėjant padrikas melodijas ar ritmus. Vokalą stengiuosi įrašyti ir jo nekoreguoti, palikdamas menkus netobulumus. Kita diena dažnai atneša nusivylimą: ne viskas taip gerai skamba, kaip atrodė kūrybinio transo būsenoje.

Kiek pastebėjau tu neturi noro / poreikio koncertuoti visur ir dažnai, kitaip nei kai kuriuos Lietuvos grupės. Atvirkščiai, tu labai renkiesi kur ir su kuo groti. Paaiškink prašau šią savo poziciją. Ar yra tikimybė kada nors Obšrr išgirsti pvz: Deltuvos kultūros centre arba festivalyje Yaga čilauto scenoje?

Man pasirodymas scenoje yra intymus ir daug nervų kainuojantis dalykas. Kai įdedi daug pastangų į savo pasirodymą, norisi ir atitinkamo rūpesčio iš organizatorių:  įgarsinimo kokybės, atmosferos  ir t. t.  Po gero koncerto dažnai aplanko abejonės:  gal jau pakaks? ar dar gali būti geriau? Reikia laiko, kad vėl sugrįžtų noras koncertuoti. Svarbi ir publika. Bet kam savo vidaus nesinori eksponuoti, todėl random renginiai manęs visai netraukia. Deltuvos kultūros centre – gal, Yaga čilauto scenoje – ne.


Savęs ir savo kūrybos stipriai nereklamuoji, bet vis vien nesi visiškas outsaideris užsisklendęs savo trobelėj ir kuriantis didžius dalykus. Tave galima sutikti vakarėliuose pogrindiniuose klubuose. Tau svarbu / gera / džiugu priklausyti tam tikrai (ar įsivaizduojamai) bendruomenei?

Muzikine prasme būti outsaideriu yra siektinas tikslas. Tai jauki ir saugi terpė eksperimentuoti be lūkesčiais supančiotų rankų. O kūrybinė sklaida įvyksta būtent per šią įvairialypę bendruomenę. Man svarbu, gera ir džiugu būti joje.

Kaip tau atrodo dabartinė LT muzikos ir eksperimentinė scena? Kokias tendencijas pastebi? Ko trūksta kad būtų geriau. O ko per daug?

Haters gonna hate, bet iš lietuviškos pop estrados vienintelis rockstaras yra E. Dragūnas. Jis yra prikūręs gerų ir labai blogų dainų, bet kad ir kaip bebūtų, gyvų pasirodymų metu jo charizma nepalieka abejingų. Jis yra toks, koks yra ir to neslepia. Neigiamame poliuje pirmas šaunantis galvon atlikėjas – Palubenka. Jo perspaustas ir manieringas dainavimo stilius mažų mažiausiai erzina. O už eksperimentinę sceną keliu taurę  - gerai, kad yra tiek įvairių projektų, kiekvienas savaip ypatingas. Žinoma, naujų veidų niekad nebus per daug.  

Tavo muzikinis skonis man truputį mįslė. Ar dar klausai ką nors be savo muzikos? ; )
O jei rimtai, kokių vardų muzika sukasi tavo magnetofone?

Pastarąjį mėnesį į darbą keliaujant įšalusiu viešuoju transportu ausyse vis skamba Roedelius albumas „Wenn Der Südwind Weht“. Jis pažadina šiltus atsiminimus, nuneša sąmonę į geresnę vietą. Šiuo metu klausomiausios šviesiai melancholiškos dainos, tokios kaip Eno, Moebius ir Roedelius „Belldog“.



Tavo albumai pasirodo kartą į du metus, 2014 – kaip tik tie metai. Ar sulauksim naujo darbo? Ir gal žinai koks jis bus?

Taip, šiais metais bus, tik ne mano vieno, o kelių projektų jungtinis albumas. Nenoriu prisikarksėti, tad tiek žinių.

Ar teisingi buvo klausimai? ;)

Teisėti:}

---