Thursday, March 10, 2011

Interviu: MECHA / ORGA

Šis interviu su garso menininku iš Graikijos buvo publikuotas '10-ųjų vasarą Insait klubo (RIP) puslapyje, prieš jo pasirodymus Vilniuje ir Kaune.
Kadangi yra žinių, jog Yiorgi's šiemet ketina apsistoti Lietuvoje, kviečiu susipažinti su šiuo kūrybingu, pozityviu žmogumi. Tikiuosi tai inicijuos naujas pažintis.
 
klausimai: Arma ir Tobias Faar
vertimas: Perotia

Sveikas, Yiorgi, džiaugiamės, jog atvyksti į Lietuvą. Jei gali, pristatyk savo projektą (koncepciją, istoriją ir t.t.) ir apskritai papaskok, kaip atradai eksperimentinę muziką.
Dėkoju už kvietimą, labai laukiu koncertų Lietuvoje.Viskas prasidėjo 2003-iais metais, kuomet pradėjau kurti muziką kompiuteriu. Mecha/Orga yra ne tik projekto pavadinimas, bet ir pravardė bei įrašų/grupės pavadinimas. Taip seku „vieno nario grupės“ („one member bands“) tradicija ankstyvojoje industrial ir eksperimentinėje muzikoje. Savo muziką esu išleidęs CD ir CD-R pavidalu, grojau daugelyje koncertų ir festivalių skirtingose šalyse.
Tuo metu, kai ėmiausi Mecha/Orga, mano grojimas grupėse ir akademinis pagrindas, įgytas konservatorijoje, nepaliko erdvės eksperimentavimui. Norėjau ekstremalumo, taigi instinktyviai nusprendžiau pradėti groti solo ir andergrounde. Taip galiu surasti ir išplėsti savo muzikos ribą.
Su eksperimentine muzika mane labiausiai sieja tiesioginė patirtis: klausymasis, atlikimas, susitikimai ir diskusijos su kitais žmonėmis. Atradęs vietinę Atėnų sceną, aš fanatiškai pradėjau eiti į koncertus ir apskritai socializuotis; jungimasis prie veiklos kūrybiniu atžvilgiu man buvo kažkas naujo ir atgaivinančio. Greitai suvokiau, kad eksperimentinės muzikos scena yra mažas, tačiau labai atviras pasaulinis tinklas. Labai daugelyje vietų, taip pat kaip ir Atėnuose, egzistuoja panašus kultūrinis pagrindas, jungiantis muzikantus, organizatorius, leiblų kompanijas ir publiką. Jausmas, jog tam tikra prasme priklausau šiai erdvei, mane motyvuoja judėti priekin.

Gyvai groji nuo 2003 metų. Kaip kito technika ir idėjos per šį laiką? Kokias kūrybines tendencijas atradai?
Pradžioje buvau sužavėtas naudojimosi laptopu ir galimybių (bei limitų), kuriuos pateikia kompiuterio programinė įranga. Aš vis dar naudoju Audiomulch application ir midi controlerį, bet garso kompiuteriu nebekuriu. Laptopą naudoju miksuodamas, filtruodamas ir manipuliuodamas savo įrašytą medžiagą (field recordings), kurią atrenku koncertams. 
Po kurio laiko ėmiausi “pritaikinėti” savo muziką kiekvienai vietai, kurioje grojau. Garsumą ir trukmę parenku pagal tai, kaip garsas, priklausomai nuo kolonėlių kokybės, atsispindi ir rezonuoja erdvėje. Tai kiekvieną koncertą padaro nesurepetuotu akustiniu originalu.
Man vis mažiau ir mažiau buvo priimtina “scenos” sąvoka. Žmonės klausia logiškai: “Kodėl aš turėčiau stebėti ką nors, judinantį pirštus ant toutch pado? ” Tai tikrai nieko neprideda pačiam koncertui. Taigi, “išnykstu” – jei įmanoma, kokioje nors vietoje už publikos, visiškoje tamsoje. Taip lengviau kontroliuoti garsą, o publika gali pailsinti savo akis ir sukoncentruoti dėmėsį tik į muziką, tampančiai tikruoju protagonistu.
Tikėdamas, kad garsas gali būti ypač stipriu stimuliatoriumi ir be vizualų pagalbos, niekados nenaudoju jokios optinės medžiagos. Mano siekis – atidaryti tik akustiškai atveriamus vartus, vedančius iki supratimo briaunų.
Pastaruoju metu ėmiausi pirmųjų eksperimentų su tyla ir/ar ekstremaliai tyliais perėjimais – anksčiau nesijaučiau pakankamai drąsiai, kad galėčiau tai daryti. Gana sudėtinga sėkmingai įjungti tylą į setą, tačiau, jeigu tai pavyksta, rezultatas būna išskirtinis.

Projekto pavadinimas leidžia spėti, kad viskas susieta daugiausia su mechaniniais ir organiniais garso šaltiniais, taip?
Pradžioje viskas buvo šiek tiek labiau konceptualu. “Mecha” siejosi su mechanizmu, mašiniškąja projekto puse, “Orga” – su organizmu, organiška žmogiškąja dalimi. Jaučiau, jog kompiuterio naudojimas yra iš esmės kitoks, nei techninės įrangos / hardware arba instrumentų. Viskas, kas egzistuoja virtualioje erdvėje, nebeturi kūno – taip yra daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Atkreipiau į tai dėmesį. Norėjau ištirti kontrastą ir rasti balansą tarp mechanikos dėsnių ir žmogaus sielos. Projektui vystantis, dėmesys nuo žmogaus/ mechanizmo sąveikos nukrypo į fenomenalų suartėjimą tarp skirtingos kilmės, tekstūros ir sąveikos su aplinka garsų.

Ar laikai savo kūrybą muzika, garso menu ar dar kuo nors? Kodėl?
Dar visai neseniai tikriausiai būčiau suabejojęs, ar galiu laikyti savo darbą muzika, bet dabar jaučiuosi labai užtikrintas, naudodamas šį terminą. Jau nemažai laiko muzika nebėra laikoma tik “ritmu, melodija ir harmonija”, taigi manau galintis naudotis šiuo žodžiu be jokios kaltės. Dar daugiau, suprasdamas, kad tai šiek tiek provokuos supaprastintą “tai – ne muzika, vien tik garsai” požiūrį, paklausiu: ar aš ne labiau vertas vadintis muzikantu nei, tarkime, trimitininkas, grojantis orkestre? Jis juk paprasčiausiai seka nurodymais, kaip reikia atlikti kūrinį ir neturi galimybių asmeninei išraiškai bei kūrybingumui.
Iš vienos pusės, terminas “garso menas” siejasi su “šiuolaikine/ avangardine/ postmodernia” estetika; kartais tai klaidina ir dažnai sukuria nereikalingas išankstines nuostatas. Tačiau terminas taip pat nurodo, jog koncentruojamasi į patį garsą ir pažymimas skirtumas tarp mano darbo ir, tarkime, tradicinio dainų rašymo bei muzikos kūrimo.

Tavo įrašai dažnai ilgesni, nei 10 minučių. Tai reikalauja atidesnio klausymosi. Kodėl taip yra, ką nori tuo pasakyti?

Neplanuoju daryti ilgų įrašų. Iki šiol visus savo albumus esu įrašęs per gyvus pasirodymus – paspaudęs “record” mygtuką. Kūriniai tęsiasi tiek, kiek jie “privalo” – tiek laiko, kiek garsams prireikia surasti savo vietą ir padaryti norimą įtaką. Dažniausiai tai šiek tiek užtrunka.
Iš tikrųjų, atidus ir gilus klausymasis patirtį gali paversti efektyvesne. Žiūrint iš kitos pusės, ilgi įrašai kartais gali leisti klausytojui pačiam susirasti savo įėjimo/išėjimo klausant taškus, priklausomai nuo susidomėjimo ir dėmėsio. Nuobodulys laukia netoliese, bet tai neprivalo būti neigiamas dalykas. Nuobodulį suprasti galima ir kaip “grynąjį laiką” – kai niekas nevyksta, esi tik tu, atsidengęs tuštumai ar žvelgdamas į ją. Tai gali virsti labai intensyvia patirtimi, kadangi šiais laikais mūsų protas yra išsilaisvinęs iš kategorijų ir idėjų dėliojimo logiška forma. Galima tiesiog leistis garsu ir galbūt tuo metu nutiks kas nors išskirtinio. Tai priklauso nuo mūsų – aktyvių klausytojų.
Tačiau turiu pripažinti, jog šis požiūris geriau veikia koncerte, kur laikas išsitęsęs ir teka be trukdžių. Tai, kas išklausyta, gali būti išgirsta tik kartą – tik tuo specifiniu laiku, toje erdvėje. Tai negali būti pakartota. Šis būdas nevisiškai tinka įrašytai muzikai, galbūt trukmė ir kūrinio kontekstas turėtų būti labiau įformintas ir pritaikytas privataus klausymosi sąlygoms. Klausytojas gali paspausti “Pause” mygtuką ir eiti į vonią. Jis ar ji gali nustoti klausęs ir įrašą įsijungti tik kitą dieną, ir viską pradėti nuo pradžių. Arba gali prasukti iki paskutinės įrašo dallies.

Kokia tavo nuomonė apie Pierre Schaeffer metodą, pavadintą “redukuotas klausymas”?

Įspūdinga! Jo idėja girdėti garsą vien kaip garsą, nekreipiant dėmesio į asociacijas ar kontekstą, be nuorodų į priežastį ar šaltinį, yra ne tik žavinti kaip teorija, bet kartu gali praplėsti mūsų klausymosi būdą ir atidengti naujus muzikos sluoksnius.
Dėl Pierre Schaeffer (žinoma, ir kitų pradininkų), egzistuoja tvirtas teorijų ir praktikos pagrindas, kuris, norėčiau tikėti, kolkas dar nevisiškai stereotipizuotas, kategorizuotas ar įvilktas į griežtus akademinius rėmus. Asmeniškai jaučiuosi – drįsiu pasakyti – dėkingas, kad tokie žmonės kaip Pierre Schaeffer, Iannis Xenakis, Luigi Russolo, John Cage, Brian Eno, Karlheinz Stockhausen ir kiti reiškė savo idėjas ir pristatinėjo savo darbus. Tam tikra prasme tai sukuria gyvą tradiciją, visados atsinaujinančią ir kintančią.

Ar ieškai mechanikos ir organikos gamtoje? Kur to darai? Kokie garso šaltiniai labiausiai tave traukia?

Mane domina tiek miesto, tiek gamtos aplinka ir jos garsai. Pirmenybę teikia garsams, kurie yra statiški, tačiau daugiasluksniais nepriklausomai nuo jų garso. Mėgstu įrašinėti elektros generatorius, šaldytuvus ar motorinės valties variklio dūzgimą. Lygiai taip pat domina garsus upių ar krioklių ūžimas, liūtys. Esu prisirišęs prie antžeminių ar požeminių traukinių garsyno ir griaustinio. Garso svarba susieta ne su šaltiniu, bet su jo tekstūra, aidu ir skaidrumu – tuo, kad jis netrikdomas kitų, nesusijusių garsų.
Praėjusį mėnesį praleidau Graikijos kalnų kaimelyje Peloponese, ten turėjau galimybę įrašyti daugybę garsų. Šansas praleisti laiką ramioje aplinkoje labai atgaivino, tai visiškas kontrastas pastoviam Atėnų, kuriuose gyvenu, triukšmui. Tačiau triukšminga miesto aplinka gali būti taip pat patraukli. Pavyzdžiui, įrašiau daugybę medžiagos Damaske Sirijoje – ją vėliau naudojau savo pasirodymuose.

Ar galima teigti, jog tavo įrašų medžiaga (field-recording) yra tarsi apibendrinimas vietoms, kurios įrašinėjai?
Ne visiškai. Kaip jau minėjau, fenomenalus požiūris ir redukuotas Schaeffer klausymosi metodas mane žavi. Nesiekiu realistiškai atkurti natūros ir versti publiką mėgautis giedančiais paukšteliais, šniokščiančiu upeliuku ar pravažiuojančiais traukiniais, taip nukreipiant jų mintis į konkrečias vietas ar miestus. Kalbama ne apie gražių/įdomių garsų iš tam tikrų vietovių klausymąsi. Viskas sukasi aplink įrašymo ir klausymosi veiksmą.
Vietos, kuriose įrašau medžiagą, man yra svarbios. Keliavimas, susitikimas su vietiniais žmonėmis, jų akustinės ir natūralios aplinkos atradimas savyje turi stiprią, asmeninę motyvaciją, tačiau iš to kilęs rezultatas yra atskiras, tai – naujas savitas pasaulis.

Kokios yra pagrindinės ir dažniausios mintys, kurias turi įrašinėdamas?

Tikiu, jog įrašinėjimas yra labia įkvepianti procedūra, neįtikėtinai svarbi kūrybinio proceso dalis. Tai ne vien garsų bibliotekos kūrimas, bet ir labia intensyvi, aktyvi patirtis. Įrašinėjant medžiagą mano klausa tampa ypatingai budri ir jautri – kartais net labiau, nei gyvai grojant. Po sėkmingos įrašinėjimo sesijos, jaučiuosi patobulėjęs kaip muzikantas, kadangi pagerinau savo gebėjimą klausytis.
Kartais, dažniausiai mieste, dirbu spontaniškai – kaip dailininkas, pripiešiantis greitų eskizų. Galiu sustoti minutei ar kelioms, norėdamas sugauti patraukusį dėmesį garsą. Po to studijoje galiu kilpinti įrašą ir leisti jam tęstis tiek, kiek noriu – keletą sekundžių arba amžinybę.

Tavo kūrinių pavadinimai – tik skaičiai, nurodantys jų trukmę. Kodėl nenaudoji žodžių?
Siekiu palikti kuo daugiau laisvės klausytojo vaizduotei ir instinktams. Bet kokia pavadinimo forma, net pati abstrakčiausia, nukreipia dėmesį nuo garso. Mano tikslas yra visiškai priešingas – nusiųsti klausytoją į akustinio fenomeno branduolį.
Be garsiosios John Cage “4:33”, taip jaučiuosi tam tikra prasme artimas klasikinei absoliutizmo muzikai, pavyzdžiui, “Simfonija No 3”, “Koncertas smuikui A mažore”, “Tokata ir fuga D minore”. Čia naudojamas tik minimumas informacijos – minėtais atvejais kalbama apie struktūrą. Tuo tarpu aš apibrėžiu savo kūrinius naudodamasis skaitmenine technologija. Trukmė labai tiksliai apibūdinta CD ar CD-R (žinoma, ir mp3). “12:34” vinilinio įrašo pavadinimas gali būti šiek tiek keistas – gaila, tačiau kartą esu taip padaręs.
Muzika yra grindžiama laiku, taigi, kūrinio trukmė yra labai svarbus parametras. Nei vienas mano išleistas kūrinys nebus perdaromas ar redaguojamas, todėl šių unikalių darbų trukmė turi visiškai juos apibūdinti.

Koks tavo ryšys su garsu – tu mokslininkas, mylimasis, ūkininkas ar kažkas kito? Kodėl?
Manau, visi įvardinti tinka. Ryšys neabejotinai erotiškas, kuriantis augantį smalsumą ir trauką, ruošiantis arba dideliam susijaudinimui, arba nusivylimui. Mokslas ir technologija taip pat turi ryškų vaidmenį: laptopų, programininės įrangos, skaitmeninių įrašymo įrenginių ir elektros naudojimas yra kertiniai kūrybos įrankiai. 
Galima teigti, jog turiu vaikišką požiūrį į muziką. Mano vaikystės žaislus pakeitę midi kontroleriai, mikrofonai, nešiojami įrašymo įrenginiai, mikšeriai ir taip toliau. Prisiminimai viską sujungia, apibūdina garsus ir daro įtaką visiems mano suvokimo lygiams.

Papasakok daugiau apie savo patirtis kuriant muziką teatrams ir filmams.

Įdomiausia yra tai, jog darau tai, ko normaliu atveju nedaryčiau. Pavyzdžiui, kuriu audio montažus ir iš anksto nustatyta struktūra, pagrįsta video medžiaga ar pjesės scena, taip pat darau tekstą papildančią gyvą elektroniką (live electronics). Muzika turi pasitraukti į šoną, kad vaizdai, žodžiai, aktoriai turėtų savo erdvę. Darbas kuriant teatro pjesėms arba video yra visiškai priešingas tam, apie ką mes iki dabar kalbėjome. Muzika čia turi egzistuoti kartu su kitomis meno formomis ir vaidina visiškai kitokį vaidmenį. Todėl, su retomis išimtimis, naudojuosi savo tikruoju vardu, o ne Mecha/Orga slapyvardžiu. Bet kruiuo atveju, tai yra kūrybinis iššūkis. Dažnai sutinku žmones, nesusijusius su garsu. Stebėti tai, kaip jie supranta ir apibūdina muziką labai motyvuoja. Jei turėčiau rinktis, žinoma, pirmenybę teikčiau “grynąjai” muzikai. Niekas negali būti palygintas su įtampa, jauduliu ir dvasia, kurią ji teikia.

Nuorodos:


No comments:

Post a Comment

Note: Only a member of this blog may post a comment.