arma.lt: Interviu: Kiras / VIDINĖ RAMYBĖ, SEAGULL OVERSEAS

Klausimai: Arma

Ne vienas esame girdėję daugybę tavo grupių / projektų (sveikinu, su tokių hyper kurybiškumu, beje). Neprašysime tavęs jų visų išvardinti, nebent pats tam neatsispirtum. Koncentruokimės ties Vidine Ramybe, na ir dar Seagull Overseas. Papasakok kaip gimė šie projektai ir kaip evoliucionavo.

Pirmiau buvo Seagull Overseas. Prasidėjo nuo tam tikrų eksperimentų su garsais grynai iš smalsumo, nes labai norėjos kažką tokio keisto pagimdyti. Vėliau pastebėjau, kad garsą galima padaryti ne tik idomiu, bet ir maloniu klausyti. Nelabai daug dark ambient ir panašios muzikos žinojau, didžiulę įtaką darė Silent Hill žaidimo kompozitorius Akira Yamaoka su savo kurtu žaidimo garso takeliu. Pagalvojau, kad būtų šaunu padaryti kažką panašaus, taigi pradėjau mėginti. Pirmieji bandymai buvo nelabai kokie, dabar jų gėdijuosi, tačiau tada man tai buvo didžiausi atsiveriantys klodai, vis daugiau mėgindamas supratau, kokios plačios galimybės. Pirmus SO įrašus padariau gal 2004-ais, jei neklystu, nuo tada šita muzika manyje subrendo, nusistovėjo idėja ir garsas. Žinau kas tai yra ir kaip tai turi būti.
Vidinė Ramybė atsirado kai susidomėjau Power electronics. Norėjosi pagrot kažką labiau aršaus, neapdirbto/grubaus, pikto, o svarbiausia - gyvai. Kažką arčiau harsh noise ar panašiai. Galvojau tai daryti po SO vardu, bet pajaučiau, kad visai nebetinka koncepcija, ne apie tai ir ne taip čia viskas. Tada sugalvojau VR ir dabar labai tuo džiaugiuosi, nes nepaisant , kaip minėjai, daugybės projektų, šiuo metu VR ir SO yra mano pagrindiniai apie kuriuos viskas ir sukasi.

Kodėl pasirinkai lyg ir priešišką, destruktyvią formą vidinės ramybės sąvokai išreikšti? Ar tiesiog tau vidinė ramybė neįmanoma be triukšmo iškrovos?

Ir taip ir anaip pasakęs nesuklysi. Man tai gražus pavadinimas, vidaus ramybė man vienas iš laimės ir gyvenimo kokybės rodiklių. Mano asmeniniam gyvenime triukšmas visada vaidina gana esminį vaidmenį, tad be jo ir ramybės neįsivaizduoju. Taip pat žinoma tinka pasakyti, kad toks pavadinimas ir vardan kontrasto: po siautulio ateina ramybė ir atvirkščiai - ramybė būna prieš audrą. Audra – romantikų terpė, dėl to ir aš joje jaučiuosi geriausiai. Jūra, pavyzdžiui, irgi gali būti didelė, audringa ir baugi, tačiau žiūrint į ją taip ramu.

Tai gražus, lietuviškas pavadinimas ir visai nemanau, kad pikto noizo grupė butinai turi vadintis Kruvina išdraskyta šikna ar kaip nors panašiai. Alia šiaip tai irgi neblogas pavadinimas!

Ar VxRx yra power electronics projektas? Kas tau p.e. yra asmeniškai?

Taip, bet tik iš dalies. Kai kurie įrašai yra ne kas kitas kaip PE, bet koncerte gal norėsiu daryti visai kitaip, be to nesijaučiu šito žanro specialistas ir neaiškinsiu, kad gerai moku jį grot. VR tam ir sugalvojau, kad galėčiau daugiau draskytis ir eksperimentuot. Apsibrėžti rėmuose man nepatiktu, nes PE - susiformavęs žanras ir vieni ar kiti dalykai, kuriuos noriu daryti su VR ten nebeliptu. Man visa tai yra tiesiog noizas, PE - tik vienas iš po tuo noizo lietsargiu telpančių subžanrų. Tikrai nesiginčyju jei kas sako, kad VR yra power electronics, tačiau tuo nenoriu “baigti” šitos “grupės”. Galu gale gal dar per jaunas čia projektėlis, kad tvirtai žinočiau ko noriu, tad bus matyt su laiku.

Man asmeniškai PE yra tik vienas iš daugybės patinkančių muzikinių(?) žanrų. Man labai patinka visa scena, garsas ir kas ten vyksta, bet man lygiai taip pat patinka ir grindcore ar black metal, taigi nesu maniakas. Visko po biški.

Taip pat man šiek tiek juokinga, kai žmogus sako, kad mėgsta PE, bet nemėgsta noizo. Čia kaip mylėti hip hopą, bet privengti repo, ar kažkas panašaus?

Savo tekstais propaguoji neapykantą? Kokias temas dar gvildeni?

Gal daugiau konstatuoju. Neapykantos ir taip yra per daug ir visas tas piktas noise – tik veidrodis.

Noise - gera terpė pasakyti kažką iš tamsiausių užkaborių ar kažkur iš dar toliau (kur nepatogu sakyt hehe). Čia nėra jokių ribų, tas man labai patinka, tad leidžiu tom gyvatėm ir bujot, kiek jom lenda. VR tekstuose yra daug cinizmo, paniekos, politinės, bei socialinės kritikos. Ji nėra struktūrizuota ar paruošta viešam vartojimui, kaip visiem suprantamų teiginių puokštė. Tai – asmeniniai išgyvenimai, asmeninis santykis, aidai, šukės ir vizijos. Galima laisvai išplūsti debilą, kurio nekenti, religiją, kuri tau neduoda ramybės ar, bet kokį kitą absurdą su kuriuo susiduri kasdienybėje. Dar tekstuose yra daug visokių asmeninių metaforų, blogų sapnų ir otchodų išvėmimo, filmų įtakotų fantazijų ir šiaip nemalonių nugirstų istorijų.

Kartais būna parašau ką nors negražaus ir pačiam nemalonu pasidaro paskaičius. Tai – geras, įtaigus tekstas, kurio visa prasmė jo negražume. Tačiau daugelis jų tikrai labai nuoširdūs, kažkas ką pagaliau išrėkus apsiramini ir jauties daug geriau.

Į exp/noise sceną atėjai iš daugiau/mažiau metalo muzikos, taip? Kaip manai, kodėl vyrauja tokia tendencija ir ar galėtum rasti būdingus ypatumus tokių žmonių kūryboje. O gal tai kuryba nešanti destrukciją?

Jo, visą gyvenimą klausau metalo ir įvairaus roko. Save radau tiek metalo scenoje tiek hardcore/punk, save randu ir noize. Metalas man ne mažiau patinka ir šiandien, kasdien jo klausau ir man jis visiškai nesikerta su noizu. Faktas, kad didžioji dalis noizerių yra vienaip ar kitaip su metalu susiję. Visa tai – ekstremali muzika, tad natūralus į ekstremalią muziką linkusių žmonių polinkis - ją tyrinėti. Kai ilgai murkdaisi vienam žanre, imi pastebėti monotoniją, jausti nuobodulį, tada ir atsigręži į kažką giminingo, tačiau tuo pat metu - tokio šviežio. Daugeliui taip ir nutinka, kad visokie grindkorai ir death/black metalai išauga į noise. Tai toli gražu nereiškia, kad senas nebegrįžtamai užkapstoma. Manau tai tiesiog platesni, bangomis užeinantys ir praeinantys ekstrymo vandenys. O gal man taip tik atrodo, nes dauguma tokių atvejų yra iš mano aplinkos? Nežinau, bet kažkaip jaučiu, kad metalistui lengviau suprasti power electronics, nei kokiam “piktam” šranzeriui. Nors gi sakysit elektronika turėtų giminiuotis su elektronika, tačiau čia svarbiau tampa pati garso dvasia.

Dėl destruktyvaus ekstremalios muzikos poveikio jau daug prišnekėta, tai nuolat nesibaigianti ir plėtotina diskusija. Taip, visa šita muzika skatina destrukciją, tačiau ne ką daugiau nei ją skatina bet kas kitas. Viskas yra nesibaigiantis kitimas, virsmas, griuvimas ir kurimas, todėl parintis kas kam labiau kenkia tikrai nėra prasminga. Geriau daryti tai kas tau patinka, švesti šitą buvimą ir būt laimingam. Jei daugeliui noise ir metalo žmonių tenai patinka būtent destrukcijos faktorius – tebunie. Aš visgi vadinčiau tai siautuliu, o ne naikinimu.

Dar viena sena tiesa – didžioji dalis ekstremalia muzika besidominčių žmonių, - geri, ramus ir nuoširdūs, nuostabiausi žmonės.

Kaip tavo pasaulėžiūrą, kurybą įtakojo filosofijos studijos?

Na, bakalauro studijose ne taip ir giliai tenai panėriau, kaip galima būtų nert ilgai ir nuoširdžiai studijuojant, kaip kai kurie mano draugai. Labai patiko užkabinti ontologiją ir fenomenologiją. Egzistencializmas irgi aišku idomu mūsų laikų žmogui. Visa tai paveikė mastymo būdą, kai kurios idėjos įstrigo žymiau, kas gal šiek tiek matyti ir iš VR kūrybos, kai rėkauju ten apie niekį ir panašiai. Tačiau baigęs mokslus nebeteikiu jiem didelės reikšmės. Man tai buvo tik etapas. Esu jam dėkingas už galimybę išmokti matyti dalykus kitaip. Dabar veikiau pagarbiai klausau filosofiją nuoširdžiai bestudijuojančio žmogaus šnekų, nei kišuosi į jas.

Nors aišku prie litro galiu papezėt nesamonių jeigu labai niežti.

Neseniai išleista split kasetė su Nuodais žymiam Turgid Animal leible, dabar ruošiamas splitas su mėgiamu HNW meistru Vomir. Kas toliau? VxRx irgi krypsta link HNW?

Gal šiek tiek ir krypsta, bet ne daugiau nei jau nukrypo. Kai pirmą kart išgirdau HNW (tai ir buvo VOMIR) - mano (ne)muzikinio pasaulio supratimas dar kart apvirto. Tada ypač mane sudomino ta pati jau aukščiau minėta filosofinė pusė. Apie HNW nemažai dabar būna šnekama, tad gal šioje vietoje neišsiplėsiu, nors pasakyt turėčiau ką.

Turiu padaręs kurinį Dangoraižis (http://vidineramybe.bandcamp.com/album/dangorai-is), tai yra pusė valandos HNW, esu juo labai patenkintas. Juokinga, kad toks iš pažiūros paprastas kurinys, gaminant suėdė tiek laiko. Atrodo “bet kas čia taip gali”, tačiau kol radau tą sau patinkantį auksinį garsą, teko nemažai pasinervuoti.

Jei apskritai tai man patinka meditacija, kuri tampa galima “sienoje”, man patinka tas absoliučios NEmuzikos faktas. Kaip ir visam mene ateina taškas kai persprogus evoliucija grįžta į pradinį tašką, visišką primityvą. Harsh noise wall išrengia noise iki plikų griaučių, tai yra visiškai tyra ir neabejotina. Kaip sako pats VOMIR – HNW tai yra tyla. Na, o tyla juk yra ramybė.
Toliau? Dabar idomiau koncentruotis į gyvus pasirodymus, tikiuosi jų bus daug ir smagių, taip pat po biški nuolat kažką įrašinėju. Turbūt vėl bus tokių vokalinių “tau-į-snukį” gabalų, kuriuos gal išleis leiblas RONF kokiu nors pavidalu. Norėčiau dar kokio splito, bet žiūrėsma, kolkas pezalų lygyje šitie planai…

Norėčiau padaryti splitą su Bruzgynais!

Kas tau svarbu gyvuose pasirodymuose? Ont grind‘ų festivalio metu matėme konfilktinę situaciją tavo pasirodymo metu, o ir anksčiau nestokojai ekstremalios ekspresijos. Į ką kreipi daugiausia dėmesio ir kada manai jog tavo pasirodymas yra vykęs?

Svarbu, kad nuo scenos jaustusi jėga. Nekenčiu žiūrėti į akiniuotą žmogelį palinkusi prie apple laptopo, ir, kaip Šūdas sakė, dar neduok dieve – pasistačiusį stalinę lempą. Tokį koncertą ir namie kasdieną galima pasidaryti. Smagu kai matosi entuziazmas, įsijautimas, kai trykšta energija – yra įtaigu. Ta įtaiga turi būti tiek garsinė, tiek vaizdinė, taigi, kad ir kokiam disharmoningam pasirodyme turi būti harmonija. Jei atlikėjas tvirtai tiki tuo ką daro – tas jaučiasi, net jei kažkas jam ir nepavyksta, kaip nutinka eksperimentinėj muzikoj. (Juk tai – eksperimentas, tad normalu jei jis kartais nepavyks.) Jei yra apčiuopiama dvasia – bet kokiu atveju bus daugiau mažiau gerai. Ta dvasia, tikėjimas tuo, ką darai man ir yra svarbu. Dar nemėgstu prikolo dėl prikolo. Net ir juokingam shitcore turi būti nuoširdaus pykčio/cinizmo.

Power electronics – savaime yra konfliktinė situacija, tad nematau ekstremalioje ekspresijoje nieko nuostabaus. Jei kur jai ir vieta tai būtent šitoj muzikoj. Manau, kad pasirodymas vykęs jei pats po jo jaučiuosi gerai. Pagirimas aišku visad glosto širdį ypač žmonių, kurių nuomonė man svarbi, - artimų draugų ar seniau noizo besiklausančiųjų, tačiau kokio nors debilo pasipiktinimas arba įsižeidimas irgi yra didis komplimentas. Mėgstu pajuokaut, kad jei po konco neliko nė vieno įsižeidusio, užsišikusio ar bent susigadinusio nuotaiką – koncertas buvo prastas.

Kaip manai, kaip tavo kūrybą įtakos neseniai įvykusi santuoka ir įgytas senas metalinis laistytuvas?

Santuoka man yra tvirtumo, žinojimo ko nori žingsnis, tad gal ir su kuryba taip: žinau ką noriu daryt, tą daryt ir ketinu. Na, o laistytuvas savo ruožtu bus instrumentas penktadienio koncertui. Su salyga noise galima groti bet kuo, pabandysiu groti laistytuvu. Jei pavyks, - bus smagu, jei bus šūdas, tai bent jau perskelsiu juo kam nors galvą.

Koks tavo požiūris į esamą LT noise/exp./ambient sceną? Kokie pliusai,

trūkumai?

Man labai patinka mūsų scena. Ji mažytė, bet jauki ir kokybiška. Kiek teko matyt koncertų užsienyje, pas mus jie tikrai geresni. “Supuvusios skylės”, “pabrikai”, išties ekstremalūs šou ir t.t. Gal ir mažai aš matęs užsienio atlikėjų, kad galėčiau smarkiai lygint, bet kiek mačiau, manau, kad mum pavydėtu ne viena šalis.

Gaila, kad viską daro siauras ratas žmonių, tad ir idėjų įvairesnių, sprendimų originalių gal rečiau prieiname. Kita vertus, geriau kai keli žmonės daro gerai, nei šimtas idiotų, kurie daro šūdą. Lietuvoj mačiau ir girdėjau geriausius noizus savo gyvenime, to man gana. Galima aišku bumbėt, kad mažai renginių ar kažką, bet viskas čia atsiremia į tą patį scenos dydį. Manau, kad kam idomu – tų renginių suras užtektinai, o niekas netrukdo ir pačiam kažką paorganizuot. Svarbiausia, kad viskas nuoširdu.

Privalau paminėti Levą, Troną, Mykolą, Grabažį, Skolį, Edgarą (Stellardrone), tą bičą iš Girnų Giesmės (kuo jis vardu?) ir tave Arma, kaip didžiūlę įtaką man darančius Lietuvos noise/exp muzikantus, prieš kuriuos, su visais jų projektais, skrybėlę nukelti turėtų kiekvienas. Pridurdamas pasakysiu, kad Budrūs – Devyniems rytams auštant, turbūt geriausias mano gyvenime girdėtas dark ambient/drone albumas. Tikras liūdesio šedevras.

Papasakok apie Seagull Overseas. Kokia projekto koncepcija, bruožai? Atrodo, kad tik šiame projekte kuri harmoningą muziką?

Seagull Overseas tai liūdnas ir ilgesingas, literatūrinis dark ambient siaubo pasakojimas. Jis yra pakankamai konkretus, kad galėtum jį sekti kaip istoriją, tačiau pakankamai abstraktus, kad tą istoriją galėtum pritaikyti savo išgyvenimams. Tas ypač gerai jausis naujam albume. Pradžioje eina nerimas, vėliau tamsa ir siaubas, tuomet pati pragaro bedugnė ir galiausiai išvados, ramybė. Pabaiga laukia rami, tačiau liūdna, veikiausiai nelaiminga arba laiminga tik ribotam laikui.

Nežinau ar ta muzika labai jau harmoninga. Yra ten tų trip hopinių gabalų, bet tai daugiau duoklė jau minėtai Silent Hill žaidimų sagai. Iš pat pagrindų, SO visgi yra noise projektas, nors ir švelniau klausomas. Kaip jau sakiau, man po noise apibūdinimu telpa daug požanrių, tad taip pat ir dark ambient, drone etc. Nors SO turi gražių gabalų, vis dėl to tai baugus ir tamsus užesių ir gaudesių tripas.

Harmoningos muzikos esu padaręs (ar prisidėjęs prie jos darymo) ne tik Seagull’e, bet ir keliuose kituose projektukuose..

S.O. skambesys varijuoja nuo dark ambiento iki svajingo down tempo. Taip bus ir toliau? Kokia vizija?

Dabar yra įrašytas naujas albumas “Last train home”, kuris turėtų išeiti šį rudenį kasetės formatu. Jis bus tokio pat stiliaus, kaip ir praeiti SO darbai, tik, vėlgi, mano akimis kiek brandesnis. Manau, kad kažkas panašaus tikrai bus ir toliau, ypač su įrašais, tačiau netolimoje ateityje labiau norėčiau orientuotis į live pasirodymus ir labiau liūdną, monotonišką, beviltišką drone.