Klausimai: Aleksandras Rimdžius
Nepailstančio savęs ieškotojo iš Italijos stotelė – Lietuva.
Nuo kompaniono kiekvieno (pseudo)intelektualo būties vynu užgėrimui tinkančio ramaus fono, iki tokios muzikinės beprotybės, kad nepatyrusiems klausytojams norėtųsi patarti su savimi pasiimti šaukštą ištiškusių ant sienų smegenų gramdymui. Stefano Ferrian ne tik žodžiais kratosi tikra civilizacijos rykšte tapusio etikečių klijavimo, o be to, šis bičas vertina nuoširdumą ir stengiasi rodyti gražų pavyzdį. Jūsų dėmesiui – Stefano bandymas atsakinėti į vieną už kitą kvailesnius klausimus tuo pačiu metu kraunant lagaminą turui, tarp kurio sustojimų bus kiekvienam tikram menininkui pažadėtasis Vilniaus miestas, o taip pat Kaunas, apie kurį sakoma, kad visi jazz fanatai meldžiasi atsisiukę jo pusėn bei neatrastasis garsų Eldoradas – Ukmergė. O tu ar būsi, klausysi, ar neaiškia materija varvančiais savo pirštais sienoj pieši Stefanui skirtą invokaciją?
Gal galėtumėte pristatyti save ir savo misiją?
Šio tipo klausimai yra patys sunkiausi. Tiesiog esu muzikos atlikėjas, garso inžinierius bei kartais ir renginių savo gimtajame mieste Italijoje organizatorius, taip pat turiu savo įrašų firmą. Mano pagrindinis tikslas – būti nuoširdžiu muzikantu ir kažkaip išgyventi tokiu išliekant.
Pradėjote minti gitaros paslaptis kai buvote vos devynerių metų, gal galėtumėte papasakoti apie tai plačiau?
Pradėjau studijuoti klasikinę gitarą maždaug devynerių metų, kai draugas paprašė prisijungti prie jo lankomų gitaros pamokų. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tuo metu mano dievukas buvo Queen gitaristas Brian May. Svajojau groti elektrine gitara, tačiau visi man sakė, kad prieš tai turiu susipažinti su klasikinės muzikos pagrindais... Turbūt jie buvo teisūs, o gal ir ne. Kita vertus, dabar jau matau tame kiek racijos.
Ar galėtum apibūdinti savo gimtosios šiaurės vakarų Italijos muzikinę sceną bei kūrybinę aplinką?
Nėra jokios scenos Italijoje. Kiekvienas užsiėmęs savais darbais, todėl viskas priklauso nuo konkrečių žmonių. Turiu gerų draugų, besipraktikuojančių improvizacinės, avangardinės bei ekstremalios muzikos baruose, tačiau to maža, kad galėtum visą tai pavadinti scena.
Kaip niekada tavo muzikos negirdėję žmonės reaguoja į tai, ką išgirsta tavo pasirodymu metu?
Tai priklauso nuo konkretaus projekto. Psychofagist atveju išties gali prireikti laiko ausiai priprasti, kartais žmonės išties lieka šokiruoti.
Visai kitas atvejis – NUTIMBRE. Kaip ir įprasta improvizaciniems, avantgardu paskanintiems jazz pasirodymams, reakcija į šio kolektyvo muzika kur kas teigiamesnė ir apskritai lengviau nuspėjama.
Pasirodymuose svarbiausia, kad klausytojai „atvertų savo ausis“, aš tik siūlau jiems muzikinį pasirinkimą: kartais tai būna sunkiai klausoma, spygi, o kartais – lengva ir glotni muzika.
Papasakokite plačiau apie savo vaidmenį Psychofagist grupėje.
Jau daugelį metų – tai mano pagrindinis projektas, kurio šaknys siekia dar 1998 metus. Šis projektas keičiasi taip dažnai ir greit, kad niekada nepabosta. Pagrindinis šios grupės pliusas – tai, kad visi jos nariai yra bet kokias žanrų ribas neigiantys gryniausi muzikiniai maniakai. Kūryba čia niekada nebūna nei lengvas, nei nuobodus procesas.
Su kokiais dar muzikiniais projektais šiuo metu dirbate?
Solo projektu dE-NOIZE, modern jazz/rock/impro kvintetu NUTIMBRE bei nauju projektu, pavadintu RARA AVIS. Žinoma, dažnai pasirodau improvizacijai pašlovinti skirtuose festivaliuose (pavyzdžiui, IMPRO CONNECTION TOUR).
Jums dažnai klijuojama ekstremalaus atlikėjo etiketė, kita vertus, nesunku pastebėti, kad Jūsų muzika taip pat tiesiog alsuoja subtilumu...
Greičiau jau kai kurių klausytojų ausys yra visiškai neekstremalios, nei toks esu pats! Kokios tik muzikos nesu atlikęs, nemaža dalis jos tikrai labai rami. Tiesiog mėgstu labai įvairią muziką, svarbu, kad ji būtų gera. Jei ji gera – kokia prasmė grūsti ją į žanrų rėmams nustatyti skirtą prokrusto lovą?
Neradau informacijos, jog groji dar ir pianinu. Kaip tau pavyksta taip puikiai imituoti jo skambesį?
Išties nemoku juo groti. dE-NOIZE albumui pasitelkiau audio redagavimo programą, kad priartėčiau kiek įmanoma arčiau tikro pianino skambesio. Visi kiti instrumentai šiame įraše – tikri!
Bendradarbiavimas tarp džiazmenų visada turėjo savitą, ypatingą statusą. Kokią įtaką koloboracijos su gausybę atlikėjų turėjo tau asmeniškai?
Dievinu šį dalyką. Tai kaip pokalbis, kuriame turi įtempti ausis ir klausytis, ką sako kiti. Klausytis reikia itin atidžiai, tačiau dar svarbiau – būti kiek įmanoma nuoširdesniu, nes jei neatsiskleisi visu 100%, būsi didelėje bėdoje.
Maža viso išvardinto, esate dirbę su tokiais įspūdingais vardais kaip Hunab Ku, Ephel Duath ir t.t.. Kaip tai įvyko ir kaip tai sąveikauja su tavo pačio muzikine vizija?
Iš tiesų šie atlikėjai patys su manimi susisiekė. Tiesiog, jei man patinka tai, ką žmonės daro – esu pasiryžęs bendradarbiauti! Na, o mano muzikinė vizija retai su tuo konfliktuoja.
Iš tiesų šie atlikėjai patys su manimi susisiekė. Tiesiog, jei man patinka tai, ką žmonės daro – esu pasiryžęs bendradarbiauti! Na, o mano muzikinė vizija retai su tuo konfliktuoja.
Kurią tavo pusę išvys Lietuvos publika?
No comments:
Post a Comment
Note: Only a member of this blog may post a comment.