Saturday, January 5, 2013

Triukšmo meno manifestas (L. Russolo, 1913)




vertimas - Eglė Naujokaitytė


Gerbiamas Balilla Pratella, didis Futurizmo kompozitoriau,

Klausant tavo įstabios futuristinės muzikos kartu su savo futuristais draugais Marinetti, Boccioni, Carra, Balla, Soffici, Papini ir Cavacchioli sausakimšame Costanzi teatre Romoje, į galvą atėjo mintis, kurią įgyvendinti galėtum tik tu – naujos meno krypties kūrimas: Triukšmo menas, kuris, man atrodo, būtų akivaizdus žingsnis tavo nuostabių inovacijų kelyje.

Senovėje gyvenimas tekėjo tylumoje. Devynioliktame amžiuje išradus mašinas, gimė Triukšmas. Šiais laikais Triukšmas karaliauja ir triumfuoja aukščiau žmogiškųjų juslių. Daugelį šimtmečių gyvenimas vyko visiškoje tyloje arba prislopintų tonų apsuptyje. Stipriausias įmanomas triukšmas, trikdęs šią ramybę, nebuvo nei smarkus, nei ilgalaikis, nei įvairus. Jei pamiršime apie žemės drebėjimus, uraganus, audras, lavinas ar krioklių šniokštimą, paaiškės, kad ir gamta – visiškai tyli.

Esant šitokiai triukšmų stokai, pirmi garsai, kuriuos žmogus išgavo sujungęs nendres ir įtempęs tarp jų virvelę, buvo sutikti su nuostaba ir pasigerėjimu. Pirmykštės rasės garsą laikė dievišku reiškiniu; garsai buvo laikomi šventais ir  patikėti žyniams, kurie naudojo juos savo apeigų mistifikavimui.

Šitaip atsirado savarankiško garso idėja, kitokio ir atskirto nuo gyvenimo, o to pasekoje atsirado ir muzika, fantastiškas pasaulis sąlyginai paremtas realiuoju, šventas ir nesuterštas. Dabar jau nesunku suvokti, kaip muzikos idėjų vystimasis buvo neišvengiamas, nors ir kankinamas daugelio trukdžių, lyginant su kitais menais. Patys graikai su savo matematiškai Pitagoro apskaičiuotomis teorijomis, anot kurių vos keli dermių intervalai gali būti naudojami kuriant muziką, visiškai susiaurino muzikinį lauką, už borto išmesdami tokį dalyką kaip harmoniją, kurios tuo metu tiesiog nesugebėjo atrasti.
Viduramžiais muzikos ribos buvo šiek tiek praplėstos dėka graikiškos tetrakordo sistemos modifikacijos ir vystymo, Grigališkojo choralo ir populiariųjų dainų atsiradimo, tačiau garsas ir toliau buvo suvokiamas kaip uždara ir siaura sąvoka, kas išliko dar daugelį šimtmečių ir ką vis dar galima aptikti, sakykime, sudėtingose flamandų kontrapunktualistų polifonijose.

Akordai neegzistavo, kelių skirtingų partijų apjungimas ir plėtojimas nepriklausė nuo akordo, kuris buvo išgaunamas skirtingas partijas sudėjus kartu, apskritai partijų idėja buvo suvokiama horizontaliai, ne vertikaliai. Siekis, tyrinėjimai ir troškimas apjungti daug skirtingų garsų (išgauti akordus) ir vieną sudėtingą garsą, pamažu buvo manifestuoti ir buvo pereita nuo tobulo darnaus akordo su nežymiais disonansais įvairumo dėlei, prie sudėtingų ir nuolatinių disonansinių junginių, charakterizuojančių šiuolaikinę muziką.

Iš pradžių muzikos meno siekiamybė buvo grynumas, skaidrumas ir garso saldumas. Šitaip buvo liejami skirtingi garsai idant glostyti ausį švelniomis harmonijomis. Mūsų dienų muzika vis sudėtingėja, stengiamasi apjungti labiausiai disonansinius, keisčiausius ir nemaloniausius garsus. Šitokiu būdu atsiduriame kaip niekad arti garso kaip triukšmo suvokimo.

Ši muzikinė evoliucija vyksta paraleliai su mašinų daugėjimu, kurios lydi žmogų vis dažnesnėse gyvenimo situacijose. Mašinų riaumojimas sudaro ne tik miesto atmosferą, bet jau įsivyrauja dar visai neseniai buvusiame tyliame kaime; mus supa tiek mašininių garsų, kad grynas garsas ne tik pradeda rodytis menkas ir monotoniškas, bet ir apskritai nekelia jokių emocijų.

Tam, kad sujaudintų ir palepintų mūsų jusles, muzika išsivystė iki sudėtingiausios polifonijos ir maksimalios įvairovės, siekdama sudėtingiausių disonansinių akordų sekų ir pamažu ruošdama vietą muzikinio triukšmo atsiradimui. Ši evoliucija link triukšmo nebuvo įmanoma iki šiol. Aštuoniolikto amžiaus žmogaus ausis niekada nebūtų pakėlusi atitinkamų disonansinių akordų intensyvumo, išgaunamo nūdienų orkestrų (kurių narių skaičius, beje, patrigubėjo). Kita vertus, mūsų ausims šie garsai skamba maloniai, kadangi mūsų klausa jau įtakota vystimosi modernioje terpėje, kupinoje nevienalyčių garsų. Nepaisant to, mūsų klausa tuo nepasitenkina ir reikalauja dar didesnės garsinių emocijų gausos.

Kita vertus, muzikinis garsas kaip toks yra labai ribotas tonų kokybine įvairove. Sudėtingiausi orkestrai apsiriboja keturiais ar penkiais tembrinių instrumentų tipais: instrumentai, kuriais griežiama ar kurie timpčiojami, mediniai ar variniai pučiamieji ir perkusiniais instrumentai. Šitaip moderni muzika patenka į uždarą ratą be galimybės išgauti naujus tembrinius skambesius.

Šį uždarą grynų garsų ratą privalu suardyti ir įvaldyti begalinę triukšmo garsų įvairovę.

Be to, visi nesunkiai pripažins, kad esamas muzikinis garsas neša savyje pojūčius, kurie pažįstami ir nuvalkioti, bei iš anksto nuteikia klausytoją nuoboduliui nepaisant novatoriškų muzikantų dedamų pastangų. Mes, futuristai, giliai mylėjome ir džiaugėmės didžiųjų meistrų harmonijomis. Daugelį metų mūsų protus ir širdis jaudino ne kas kitas kaip Bethovenas ir Vagneris. Šiandien esame viso to persisotinę ir žymiai didesnį džiaugsmą atrandame tramvajų ūžesio, motorų gaudesio, karietų dundesio ir klegančios minios triukšmo deriniuose, nei, sakykime, klausydami „Eroicos“ ar „Pastoralės“.

Mes nebegalime suvokti tos begalinės jėgos, kurią reprezentuoja vadinamasis modernusis orkestras, nejausdami giliausio ir absoliutaus nusivylimo niekingais garsiniais jo rezultatais. Ar galite įsivaizduoti ką nors labiau apgailėtino, nei dvidešimt vyrų su vis nuožmėjančiu įsijautimu dvigubinančius kniaukiančių smuikų leidžiamus garsus? Visa tai natūraliai privers koncertų lankytojus ir muzikos mylėtojus klykti iš apmaudo ir... galbūt pagyvins mieguistą koncertinių salių atmosferą. Leiskite mums, kaip futuristams, atidaryti ligoninę šiems anemiškiems garsams. Štai: pirmasis sluoksnis atneša pražįstamų ausiai sąskambių prikauptą nuobodulį, vis artindamas dar didesnio būsimo nuobodulio sluoksnius. Leiskite mums gardžiuotis, sluoksnis po sluoksnio, dvejomis ar trejomis rūšimis gryno nuobodulio, belaukiant neįtikėtinos sensacijos, kuri čia taip ir neapsilankys.

Tuo tarpu iš monotoniškų sensacijų ir idiotiškos religiškos klausytojų, budistiškai apgirtusių nuo n-tąjį kartą kartojamos daugiau ar mažiau snobiškos antrų rankų ekstazės, emocijos verdamas šleikštulį keliantis mišinys.

Šalin! Duokite mums kelią, nes jau nebegalime sulaikyti savo troškimų kurti naują muzikinę realybę, lydimą dosnios skambių skruostų talžymo distribucijos, išmetančią lauk visus smuikus, pianinus, dvigubus bosus ir lėkštus vargonus. Duokite mums kelią!

Beprasmiška teigti, kad triukšmai tėra šaižūs ir nemalonūs ausiai.

Beprasmiška vardinti visus grakščiausius ir delikačiausius triukšmus, keliančius malonius pojūčius.

Tam, kad įsitikinti įstabių triukšmų gausa, užtenka pagalvoti apie griaustinio dundesį, vėjo švilpimą, krioklio riaumojimą, upokšnio gargaliavimą, lapų šlamėjimą, lekiančio į tolumą žirgo kaukšėjimą, svyruojantį vežimo kretėjimą ant grindinio ir dosnų bei didingą baltą naktinio miesto dūsavimą, apie visus tuos triukšmus, kuriuos leidžia laukiniai ir naminiai gyvūnai ir apie visus tuos, kuriuos geba leisti žmogaus burna nepereidama į šneką ar dainavimą.

Leiskite mums eiti per modernią sostinę su labiau įtemptomis ausimis nei akimis ir mes džiaugsimės vandens sūkuriavimu ir putojimu, oru ir dujomis metaliniuose vamzdžiuose, urzgiančiais triukšmais, kurie šnopuoja ir pulsuoja neginčijamu žvėriškumu, ventilių plakimu, stūmoklių siūbavimu, mechaninių pjūklų ūbavimu, tramvajaus bėgių dardėjimu, suktuvų sproginėjimu, užuolaidų ir vėliavų plazdėjimu. Mes mėgausimės kurdami beprotiškas instrumentuotes iš nuleidžiamų metalinių užsidarinėjančių krautuvių langinių, trankomų durų, minių klegėjimo ir tarškėjimo, ūžesių įvairovės, nuo stočių, geležinkelių, geležies liejyklų, besisukančių ratų, spaudos darbų, elektrinių jėgainių ir požeminių geležinkelių.

Taip pat neturėtų būti pamiršti naujausieji modernaus karo triukšmai. Visai neseniai poetas Marinetti nuostabia laisva maniera apibūdino man didžiojo karo orkestruotę laiške iš Adrianopolio apkasų.

Trokštame suderinti ir reguliuoti šią begalinę triukšmų įvairovę harmoniškai ir ritmiškai.

Suderinti triukšmus nereiškia pakeisti jų netaisyklingą ritmą ar virpesių intensyvumą, atvirkščiai: suteikti tolygų perėjimą ir aiškų toną aiškiausiam iš minėtųjų virpesių.

Triukšmas iš tikrųjų gali būti atskirtas nuo garso tik tuo atvejų, kai jo skleidžiami virpesiai išlieka painūs ir nereguliarūs, tiek ritmu, tiek intensyvumu.

Kiekvienas triukšmas turi savo toną, o kartais netgi harmoniją, kuri yra vedančioji nereguliariems triukšmo virpesiams.

Reikia pažymėti, kad esminį garsą charakterizuojantį toną visada galima suderinti, t.y. paversti atonalų triukšmą ne vienprasmiškai tonaliu, o veikiau daugialype tonų visuma, neatimant iš triukšmo tonalinio savitumo. Šitaip bet koks pastovaus pasikartojančio ritmo triukšmas gebės pasiūlyti ištisą kylančią ir mažėjančią chromatinę skalę, atitinkamai greitinant ar lėtinant jo tempą.

Visos mūsų gyvenimo manifestacijos lydimos triukšmo. Taigi triukšmas yra pažįstamas mūsų ausiai ir pats savaime kuria gyvenimą. Priešingai nuo garso, kuris svetimas mūsų buityje, visados muzikinis ir pats sau, proginis ir nereikalingas elementas ausims, tarytum akims per dažnai matomas veidas. Kita vertus triukšmas, pasiekiantis mus painiais ir nereguliariais keliais tiesiai iš mūsų nereguliarios gyvenimiškos painiavos, niekad iki galo mums neatsiskleidžia ir turi nuolatinį slaptų staigmenų. rezervą Taigi neabejojame, kad kruopščiai atrinkę, sukoordinavę ir pavergę visus triukšmus, praturtinsime žmonių gyvenimus naujais ir netikėtais jusliniais malonumais.

Nors triukšmas turi bruožą šiurkščiai mus grąžinti į realybę, triukšmo menas neturi apsiriboti imitacine reprodukcija. Jo didžiausia emocinė jėga bus pasiekiama per kitų klausymo džiaugsmą, kurį įkvėpimo pagautas menininkas išgaus kombinuodamas įvairiausius triukšmus.

Štai čia pateiksiu 6 futuristų orkestro triukšmų šeimas, kurios greitu metu bus realizuojamos praktiškai:

1)      Dundėjimai, gaudesiai, sprogimai, trenksmai, tiškalai, griaudėjimai;
2)      Švilpimai, šnypštimai, šnarpštimai;
3)      Šnabždesiai, murmesiai, burbėjimai, niurnėjimai, gurguliavimai;
4)      Klegesiai, girgždesiai, šiugždesiai, zvimbesiai, traškesiai, brūžavimai;
5)      Garsai išgaunami perkusiškai su metalu, medžiu, oda, akmeniu, terakota ir kt.;
6)      Žmonių ir gyvūnų garsai: juokas, riksmai, klyksmai, dejonės, spygavimai, stūgavimai, švokštimai, kukčiojimai, verkšlenimai.

Į šį inventorių sudėjome pačius charakteringiausius ir esminius triukšmus; visi likę yra vien šių kombinacijos ar asociacijos į juos. Triukšmo ritmų yra begalė, kaip ir su tonais: visada yra pagrindinis ritmas, tačiau ir daugelis jį supančių antrinių.


Išvados

  1. Muzikantai futuristai privalo nuolatos plėsti ir turtinti savo garsų lauką. Tai privalu idant pasiekti aukščiausio lygio suvokimo. Beje, pastebėjome genialių kompozitorių polinkį į sudėtingiausius disonansus. Kuo labiau jie tolsta nuo grynojo garso, tuo labiau artėja prie triukšminio garso. Šis poreikis neturėtų būti tenkinamas, nebent pridedant arba pakeičiant garsus triukšmu.
  2. Muzikantai futuristai privalo pakeisti limituotą orkestrinių instrumentų tonų skalę begaline triukšmo ir garsų tonų skale, išgaunamą atitinkamų įrenginių.
  3. Muzikantas privalo išsilaisvinti iš paviršutiniško ir tradicinio ritmo suvokimo, tyrinėti triukšmą ir plėsti bei atnaujinti savo suvokimą, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas triukšmas įkūnija įvairiausius ritminius junginius, neskaitant dominuojančio.
  4. Kadangi kiekvienas triukšmas savo nereguliariais virpesiais išgauna dominuojantį toną, nebus sudėtinga jį išgauti konstruojant įrenginius, kurie imituos triukšmą praplėsta tonų, pustonių ir ketvirčių skale. Naujųjų tonų įvairovė neužgoš dominuojančio kiekvieno triukšmo tono, o tik sustiprins jo tekstūrą ar tąsą.
  5. Praktinės kliūtys šių instrumentų konstravime nebus didelės. Kai tik bus atrasta sudedamoji dalis, leidžianti triukšmą ar garsą, jo tonas galės būti keičiamas atsižvelgiant į akustinius dėsnius. Pavyzdžiui, jei instrumento ritmas bus kintantis, bus didinamas arba mažinamas jo tempas, o jei tokios savybės neturės, bus atsižvelgta į triukšmą leidžiančios detalės dydį ir būklę.
  6. Naujasis orkestras stengsis pasiekti sudėtingiausią ir neįprasčiausią garsinį emocingumą ne kasdieniniame gyvenime girdimais garsais, o manipuliuojant fantastiškais įvairiausių tonų ir ritmų junginiais.
  7. Garsų ir triukšmų įvairovė – begalinė. Jei šiomis dienomis, kai gyvename apsupti tūkstančio skirtingų mašinų galime išskirti tūkstančius skirtingų garsų ar triukšmų, rytoj, kai tik daugės naujų mašinų, galėsime išskirti ir suvokti dešimt, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių skirtingų garsų ir triukšmų ir kombinuoti juos kaip tik mūsų vaizduotė sugebės.
  8. Todėl kviečiame jaunus talentingus muzikantus atidžiai stebėti visus juos supančius  triukšmus, idant suvokti juose slypinčią ritmų įvairovę bei jų pirminius ir antrinius tonus. Lygindami įmantrius triukšmų tonus su garsų tonais, jie susižavės pirmųjų daugialypiškumu. Taip jie įgaus ne tik suvokimą, bet ir skonį bei aistrą triukšmams. Mūsų regą jau užvaldė futuristiniai vaizdiniai, pagaliau girdėsime ir futurizmo ausimis. Šitaip vieną dieną motorai ir mašinos mūsų industriniuose miestuose bus sąmoningai suderinti taip, kad kiekviena gamykla pavirs į svaiginantį triukšmo orkestrą.

Gerbiamas Pratella, pateikiu šiuos pareiškimus tau kaip futurizmo genijui, lauksiu komentarų. Aš nesu muzikantas, todėl neturiu nei muzikinių polinkių, nei darbų, kuriuos galėčiau ginti. Esu dailininkas futuristas, tikintis menu kaip atsinaujinimo priemone. Veikiai įžūlesnis nei profesionalus muzikantas kada nors drįstų būti, neužtikrintas dėl savo nekompetentingumo, bet įtikėjęs ryžto galia, jaučiu gebantis pradėti muzikinę revoliuciją su Triukšmo meno pagalba.


2 comments:

Anonymous said...

Dvigubas bosas iš tikro yra kontrabosas.

agharta said...

;) ačiū už pataisyma

Post a Comment

Note: Only a member of this blog may post a comment.