interviu - Girnų Giesmės

                                                                                                        klausimai Arma ir Aleksandras Rimdžius

Laurynas Jukonis jau aštuonioliktus metus mala, gludina ir trupina postindustrinės kosmologijos skambesio kupinus kūrinius. Turbūt teisingai sakoma, kad menas pergyvena kūrėjus, nes Girnų Giesmės, Oro!Oro!, Svaixt ir kitų projektų veidas sugeba užkurti buriančią ritmo mašiną ir kartu likti nuošaly. Žinomas ir kartu nežinomas kūrėjas, baltiškojo prado nešėjas ir amžinas keliautojas į save.

 

Kaip prasidėjo ir rutuliojosi tavo kūrybinis kelias? Ar galėtumėi įvardinti savo, kaip kūrėjo, misiją?

Jei nuo pradžių, tai banaliai, kaip ir pas daugelį: ilgi plaukai, gitaros, būgnai, pasipiktinę kaimynai. Po to naujos pažintys, naujai išgirsta muzika, naujos idėjos, naujos pradžios ir t.t. Tas “kūrybinis” procesas gi nėra vien garse, čia daug dalių su kelionėmis, nutikimais ir įspūdžiais. O misija, kokia čia gali būti misija? Iš tiesų, taip vadinama kūryba, yra kaip ir asmeninis reikalas, gal net egoistiškas veiksmas. Tai kapstymasis po neverbalinį pasaulį, atradimai ir dalinimasis tais atradimais, vėlgi nesistengiant dalintis visiem priimtinu būdu. Jei misija galime vadinti kelionę į pasąmonės archetipinius klodus, na tada taip - pats sau misionierius.

Gal galėtum papasakoti apie pirmojo Girnų Giesmių albumo “Kerai”  (1996m.) kūrybinį procesą? Kaip, kuom buvo įrašinėjama ir t.t. ir pan?

Viskas suvesta iki primityvumo, todėl pamenu lyg šiol. Pagrindinis variklis - rusiškas ir labai keistas delay’jus “Integral” su nedidelėm modifikacijom paverstas į looper’į. Ir keturių takų juostinis magnetofonas, taip pat savadarbis. Pavyko kadaise gauti Elfos gamyklos eksperimentines 4 takelių magnetofono galvutes. Šiek tiek palituota, ir ta sistemėle rašytos praktiškai visos Girnų Giesmių kasetės. Jei dar paatvirauti, tuo laiku įrašinėjom grupės Anubi albumą “Mirties metafora” ir paskutinis track’as “Tylus tamsos alsavimas” ir mėstelėjo mintį padaryti visą tokio stiliaus projektą.

2006 metais pasaulį išvydo trys skirtingų projektų albumai (Girnų Giesmės, Oro!Oro! ir Nulis). Kuo kiekvienas šių projektų skiriasi ir kodėl atsirado būtinybė pradėti naujus projektus?

Natūraliai atsiranda poreikis naujo projekto. Kai idėjos įgauna apčiuopiamą formą ir kai tai galima pakišti po pavadinimu. Girnų Giesmės šiuo atžvilgiu yra labiausiai palaidas produktas, kuriam ribų iš esmės nėra. Oro! Oro! sustingdytas iki minimalaus judesio, beje sunkiausiai dirbasi būtent prie šio projekto, reikia kovoti su savu būdu, o pagundos įsitraukti į smarkesnį judesį garse yra labai didelės. Nulis - kiek ironiškas leidinėlis, kurį galima rimtu veidu padovanoti kokiam biurokratui. Jis nėra tiek aštrus, kad iš karto išjungt cd, bet ir ne-klausomas. Tas balansas ir buvo idėja.

Po keletos albumų išleistų Autarkeia bei Dangus leidyklose, nusprendei savo jėgomis išleisti „Sau kraštas“ CD. Kas paskatino tokį sprendimą, kokius privalumus ir minusus randi savarankiškoj leidyboj?

Su leidyba eksperimentas iš esmės pasiteisino, CD ėjo per label‘io Terror distribuciją ir pasiekė nemažai webzinų. Tiesą sakant, šis leidinys tikriausiai turi daugiausia recenzijų. Iš tokios leidybos, aišku, jokios naudos nėra, bet jos ir nesitikėta. Dar malonu kai gali kontroliuoti visą procesą, tai tiesiog įdomu.

Esi išleidęs kelioliką itin specifiško skambesio kupinų albumų. Kaip pavyksta išvengti pasikartojimų garse?

Sunku ir atsakyti. Manipuliuojant garsu yra tiek daug galimų sprendimų ir pagundų, kad būna sunkiau sukonkretinti iki bendros idėjos, nei klaidžioti specifikomis. Apskritai, manau, kad nieko blogo pasikartojime nėra, visą ko esmė -  skambesio išgryninimas, o tai yra - idėjos išgryninimas. Be abejo, kalbu apie asmeninį skambesį. Išgryninti iki kažkokio virpėjimo bendram fone, tai sunkiausia.

Nei vieno tavo darbo nėra išleista skaitmeniniam variante. Koks tavo požiūris į netleiblus? 

 Nėra išleista, nes tiesą sakant nesistengiau leisti ir net nežinau kur tai galima viešinti. Čia yra dvi pusės. Viena - puiki sklaida, antra – totalus šabloniško produkto perteklius, kuriame, bent jau mane dominantys dalykai, skęsta. Gal esu konservatyvus, bet man sąvoka „leidinys“ visgi yra – fizinis, su visa periferija – garso nešėju, dizainu, koncepcija, apie kurį galiu pasakyti – turiu! Ir bendrai, kai matai, kad žmonės stengėsi ir investavo ne vien laiką bet ir pinigus, ir tai galima paimti į rankas, pasitikėjimas ir smalsumas auga. Dar vienas dalykas – pats garsas, bet čia galim įklimpti į nereikalingas diskusijas. Manau, kad ateity galiausiai išsiskirs dvi garso nešėjo šakos – skaitmeninis, viešai talpinamas internete ir analoginis vinilas arba kasetė. Šiaip, tai gali puikiai pildyti vienas kitą.

Kaip dažnai tau tenka koncertuoti? Ar apskritai jauti būtinybę gyviems pasirodymams?
Retai. Ir apskritai poreikio viešumui nėra, tačiau koncertas - visad jaudinantis veiksmas, koncentruotas ir improvizuotas. Lyg apeiga. Viskas viename, nekartojama ir dažnai nekontroliuojama. Garsiniai sprendimai kitokie nei patogioje aplinkoje ir rezultatas gali būti netikėtas, beje, nebūtinai tinkamas. Visa ta intriga, taip pat erdvės intriga, labai įdomi ir atsispirti jai neįmanoma. Iš esmės labiausiai ir intriguoja koncerto erdvė.

Svaixt - dar vienas tavo projektas, kurio kasetę neseniai išleido Vilniaus leidykla Terror.  Garso įrašas buvo darytas Nepale. Gal galėtum papasakoti kaip tai vyko?

Tai apie kelionę į atokią Himalajų karalystę - Lo, arba vakaruose vadinamu Mustangu, į kurį pirmi keliautojai įleisti tik 1992 metais, lyg šiol yra labai sunkiai pasiekiama ir leidimams reikia pakloti nemenką sumą. Įsimečiau į kuprinę nedidelį skaitmeninį audio rašiklį ir dokumentavau kaip pavykdavo ir kai pavykdavo. Ten gyvenantys žmonės labai smalsūs, o visokių keistų aparatų nematę, apskritai ten elektros beveik nėra, tai tas natūralių akimirkų gaudymas dažnai buvo iš už skverno arba iš už kampo. Čia kalbu apie buitį ar apeigas. Garsiniu atžvilgiu tai labai dėkingas regionas: vėjai ir jų garsai visur ir už kiekvieno kampo vis kitokie, budistinės apeigos vienuolyno prieblandoje, visa tai eina šiurpu per nugarą, o užfikstuoti pavyko tik lašą. “Field recording‘as“  - įdomi sritis, ties kuria reikės dar padirbeti.

Garsas tau, tai: .... ?

Man - ieškojimas ir bendravimas, dar kelionė. Kelionė įtakoja garsą ir atvirkščiai.

Lietuvos (post)industrinės / eksperimentinės muzikos scena tavo akimis: kokia ji buvo prie 10-15 metų ir kokia dabar? Kas tau patinka, ko trūksta ir ko reiktų, kad būtų geriau?

Tikriausiai labai smarkiai nepasikeitė. Nepasikeitė geraja prasme, kad kiekvienas iš šio rato žmogus yra savitas. Net sunku kažkaip stilistiškai tą ratą apibrėžti. O, beje, sceną dažnai formuoja ne tiek projektai, kiek leiblai ir renginiai.
Ko reikėjo ir reikia – gero garso koncertuose ir prie pulto išmanančio reikalą žmogaus, kurį negasdintų veiksmas scenoje. Va, ko tikrai nereikia, tai juokingų viešų apdovanojimų.

Ar sutiktum, jog Lietuvos tamsioji elektroninės muzikos pusė (dark ambient / drone/ industrial) yra būtent tai, kuo išties galime sudominti visko persisotinusį muzikos pasaulį?

Hm… nelabai aiškų kas ką turi pasotinti. Jei klausimas tipo ar ši muzika gali būti viešesne, tai čia daugiau ne stiliaus, o autoriaus reikalas, kas jam svarbiau: ar jis nori eiti į masę ir laukti kol ta masė jį patį suformuos savo užgaidom, bet teigiamo rezultato, aišku, niekas nežada; ar būti pastoviam judesy ir sunkiai pagaunamam. Man, visgi, asocijacijos tarp tvarto gyvūno ir laukinio žveries. Tiesa, čia viskas painu, kur ta riba ir lubos? Tas gyvūnas -  tvarto šernas ar laukinė kiaulė?… kiek į lankas. 

Ir pabaigai, kada sulauksime naujo Girnų Giesmių albumo?
Šiuo metu tuščia, bet per šį, daugiau nei dešimties metų laikotarpį, išsivystė žinojimas, kad turima medžiaga yra būtent Girnų Giesmės ir kaip tai turėtų atrodyti, nepriklausomai nuo skambesio ir garsų struktūrų.

--

 http://soundcloud.com/girnu_giesmes