Sunday, October 27, 2013

“Sonic Pilgrimage” turo reportažas


09 19 – 10 22, Rusija / Ukraina

Idėja leistis į didžiulį turą po Rusijos žemes kilo dar 2012, o 2013 metų pradžioje užsibrėžiau tai įvykdyti. Pagrindiniai turo tikslai: užmegzti ryšius su Rusijos ir Ukrainos eksperimentinės muzikos atlikėjais, menininkais, renginių organizatoriais, pažinti vietines scenas, o taip pat mesti iššūki sau pačiam, nes dar niekad neturėjau tokio didelio turo – 19 koncertų per 35 dienas.
Esu labai dėkingas draugams, artimiesiems kurie prisidėjo prie šios svajonės įgyvendinimo per indiegogo, sistemą, bei European Cultural Foundation už paramą kelionei.
ps: visi klipai ir nuotraukos yra susiję su kelione
 
Skrydis Ryga – Stambulas – Novosibirskas

09. 19 Novosibirskas - Kemerovo
Didmiestis pasitiko
žvarbiu, lietingu oru ir pilku dangum, tačiau tai tik tarpinė stotelė, nes pirmasis koncertas vyks Kemerove.
Maža, jauki teatrinė salytė ( teatras„Vstrecha“) nuteikė patogiam klausymui, o dar prieškoncertinis interviu į vietos laikraštį tikrai leido pasijusti ypatingu svečiu. ;)
Taigi, vietinis Inorganic Blossoming atidarė koncertą. Šis neįtikėtinus modulinius sintezatorius ir kitus prietaisus-instrumentus gaminantis žmogus pradėjo nuo lėto, gaubiančio analoginio drone / ambient, vėliau perėjo prie ritminės sekcijos. Solidus garsas, organika, tik trūko mažyčio cinkelio. Mano pasirodymas čia buvo, kaip priklauso gan teatrališkas, su balionais ir straubliukais. Kaip pirmu pasirodymu po ilgos varginančios kelionės buvau patenktintas, o ir publikos palaikymas pridavė pasitikėjimo. Po manęs sekė Vyazkiy Sharab – projektas iš Novosibirsko, su kuriuo paskutiniu metu daug bendravau ir ruošiu išleisti split kasetę, čia jispateikė lo-fi triukšmą iš dambrelio, švilpukų, metalų, plastikinių vamzdžių ir kitų objektėlių, garsynas galėtų būti tikrai įdomus, tačiau viskas sueina į vieną ne itin masyvią masę ir ten paskęsta. Jo įrašai tikrai puikūs, bet pasirodymams dar reiktų išdirbti garsą. Paskiausiai sėke tikrai geras I.B. ir V.S. bendras džemas, geriausia ką išgirdau tą vakarą.
Visumoj geras vakaras, publikos tarp 20 ir 30, kas skaitosi normalu. 


09. 20 Tomskas
Čia buvo bene liūdniausias. Nors miestas ir gražus, bet prastas oras bei mažuma žmonių, vos 10 – penktadienio vakarą. Be to ir garsiškai koncertas buvo žymiai mažiau įdomesnis. Alexander Markvart pradėjo nuo, to kas lyg turėjo buti improv experimental – gitara, saksofonas ir elektronika, bet viskas skambėjo kažkaip nesuprasi kur vedančiai, Vyazkiy Sharab irgi silpniau suskambėjo. Atrodo šio koncerto galėjo ir nebūti, visgi kelis šimtus kilometrų sukorėm ir dar gavosi minusinis koncertas, nes už erdvės nuomą (foto studiją) teko mokėt.

09. 21 Novosibirskas
Didžiulis miestas, kuriame gyvena apie du milijonus žmonių, o koncertas neįvyko, nes nepavyko rasti kolonėlių, kurios kažkur ten buvo padėtos. ; ) Prasta organizacija, bet rodos, jog čia būtų ne ką daugiau žmonių atėję, todėl aš net apsidžiaugiau, kad gavau galimybę pagaliau pailsėti. 


09.22 Barnaulas  
Koncertas roko klube. Jau neblogai. Interviu į laikraštį „Altajaus kraštas“ – dar geriau! ; )
Klube daug televizorių ir rokenrolinė dvasia su isterišku, bet visgi geru šeimininku. Pirmieji groja Vena Portae, jų įrašai tikrai geri, bet tikrai visi pavargom klausytis jų ambiento pusantros valandos.
Savo pasirodymu čia visiškai patenktintas. Puikus palaikymas iš publikos, kuri tik skundėsi, kad trumpokai, bet aš mėgstu sustot aukščiausiam taške, tam, kad jame dar ilgiau išsilaikyt. Po manęs Painbox, du vyrukai darantys triukšmą dėl triukšmo su labai arogantiška poza. Nieko gero. Vyazkiy Sharab užbaigė vėlyvą sekmadienio vakarą su nardinančiu, lėtu lo-fi drone, kuris tikrai gerai suskambėjo, įvedė mane į tą būseną, kai, atrodo to garso ilgai gali klausytis, kuris nėra nei pernelyg šaižus, nei nuobodus, nei tylus, tiesiog susiderini su juo per įdėmų klausymą. Ir dar būtina paminėti, jog visų atlikėju pasirodymus lydėjo tikrai gero VJ darbas.

09.24 Omskas
Paskutinis  Sibiro, lygumų ir beržynų krašto, miestas.
Renginys, vėlgi, roko klube, ir tai tikrai veikia, nes bent jau žinai kad tikrai bus žmonių, o ir garsas geras.
Pradėjo DJ nuo minimal wave ir panašios muzikos, kas skambėjo gal net pernelyg smagiai, kaip pradžiai. Toliau vietos grupė Snom sugrojo krautrokinį instrumentalą. Skambejo visai gerai, bet iš esmės tai buvo vienas gabalas, kuris truko daugiau nei 20 min, kas man kiek pabodo.
Na, mano išėjimas susilaukė dideliu ovacijų ir žinau, kad čia tikrai vėl norėsiu grįžt ir būsiu laukiamas ; ) beje, tikrai gera renginio organizacija. Užmegsti geri ryšiai. Ir dar čia žmonės pasiilgę tokios muzikos, nes nieko panašaus nevyksta. Tad pataikiau laiku ir ten kur reikia, linkiu jiems toliau tai tęsti.

09.27 Permė
Uralas. Turiu sąsajų su šiuo miestu – senelis kalėjo 70-aisiais, kaip politkalinys kovojęs prieš Sovietų valdžią. Tikrai įdomu buvo pamatyti šį miestą ir ganėtinai nemažai jo pamačiau. Miestas kur kas įdomesnis nei pvz. Omskas. Yra šiuolaikinio meno darinių gatvėse.
Koncertas vyko „Custom house“ klube, kur prieš porą metų vyko ir Deautch Nepal pasirodymas. Tai vienintelė vieta kur kažkas panašaus gali vykti. Apšildė vietiniai Microflora ir Lo-fi woman. Pirmasis pateikė masyvų prisotintą gitarinį drone. Jis skambėjo gerai pirmas dešimt minučiu, toliau jau norėjosi kitimo, bet matyt toks ir buvo užmanymas, bet nelabai supratau ką jis tuom norėjo pasakyt. Beje aparatas toj salytėj tikrai galingas ir garso tą vakarą buvo daug, tik trūko monitorių, dėl ko negalėjau pilnai megautis savo pasirodymu, bet publikos reakcija vėlgi džiugino. Po manęs sekė grupė jaunuolių su gitaromis, elektronine perkusija ir kita elektronika. Laukiau jų pasirodymo ir nenuvylė, buvo daug, garsiai, sodriai, psichodeliškai, netgi nerusiškas skambesys, lyginant su tuo ką girdėjau anksčiau.



09.30 Magnitogorskas
Nuo pat pradžių jaučiau trauką šiam miestui. Gal dėl pavadinimo ar to, kad prisižiūrėjau apie industriją ar tiesiog dėl miesto vėliavos kuriame juodas trikampis ; ) Anyway, iki koncerto, kuris vėlgi vyko roko klube  (ir tai kolkas pasitvirtina) „Prorok“ prisiklausiau apie miesto negatyvų foną, apie blogus žmones, narkomaniją, alkholizmą, nesaugumą ir tiesą sakant tai tikrai iškart atvykęs jaučiau. Oj koks aš jautrus žmogus ;)
Trys vietinės grupės ir aš...neblogai... bet jų pavadinimai skambėjo geriau, nei tai ką jie darė ant scenos: Sea Vagina, Orkestr sostojanij, Golodnyj zavtrak, visi jie buvo apsiginklavę gitarom ir darė chaotišką reikalą, vietomis tokį suicidinį, tokį magnitogorsišką, man tai skambėjo kaip tikras miesto soundtrakas, pilnas žudančios beprotybės.
Tai buvo pirmas tokio pobūdžio renginys šiame mieste ir publiką teigiamai nurovė, kaikuriems netgi apvertė muzikos supratimą, dėl to aš nuoširdžiai džiaugiuosi.

10.02 Ufa
Gera buvo palikti Magnitogorską, ypač kai peizaže atsirado kalnai ir kloniai. Baškirijos žemė, keisti rašmenys, kitokie žmonės, o ir autobusas kėlė šypseną, nes jaučiausi, lyg jočiau ant arklio, toji šypsena po kelių valandų dingo. Na taip, visokių bajerių reikia tikėtis Rusijos keliuose.
Ufa – Baškirijos sostinė, didelis miestas ir gražus! Ir žmonės gražūs. Čia, hostelyje, sužinojau, jog mano vardas iš kazachų kalbos išsiverčia kaip Arman – svajonė, Tas – akmuo. Jėga, ar ne? ; )
Koncertas Ufoje buvo neįprastas, nestandartinėje erdvėje – tai salė, įsikūrusi prekybos centre, kurioje vyksta šiuolaikinio šokio trupės užsiėmimai. Mano pasirodymą lydėjo šokėjų improvizacijos. Toks eksperimentas pirmą kart man. Negaliu pasakyt, jog jis pavyko. Mes nerepetavom, o ir tai nebuvo būtina, nes šokėjai turėjo taikytis prie manęs, o ne aš prie jų, todėl lyg ir ne visai derėjom. Aš atkaliau savo triukšminę programą. Pasirodo pabaigoj vienai šokėjai ištiko isterija ir man bebaigiant pasirodymą, staiga buvo įjungtos šviesos, kas reiškė tipo pabaigą (???) Šis momentas išmušė iš vėžių, nes atrodo, jog neleido man pabaigt. Per daug triukšmo? Bet jie juk žinojo, jog kažkas tokio ir bus. Na, žodžiu, buvau švelniai tariant sutrikęs, bet iš publikos, kurioje buvo ir brandaus amžiaus muzikantų bei muzikologų sulaukiau pozityvių reakcijų. Žodžiu, vėliau šnektelėjau su choreografe, viską  išsisaiškinom... galbūt ateityje turėsim bendrą projektą. 



10.04 Toljatis
Koncertas miesto pašonėje buvusiuose gimdymo namuose, kur dabar menininkų dirbtuvės. Trešoviausias iki šiol koncertas. Teko groti per kompiuterines kolonėles, tad kaip benorėtum duoti daugiau gazo, vistiek gaunasi kad viduj žymiai daugiau verda nei išsiskiria į išorę. Publika irgi keistuoliai, nurauti poetai ir šiaip menininkai, alkoholikai. Buvo linksma ;), ir taip… “rusiška”.
Po manęs turėjo groti grupė Dya, bet grojo tik pusė jos, nes kita pusė buvo girta, o grojo mergina noizą su sintezatorium. Kietai. Šypsena prisiminus ;)



10.05 Samara
Festivalis “Triukšmo higiena II”, į kurį net tiesiai iš Kauno atvežė patį Glebušką su savo projektu Pichismo. Anas skėlė 10 minučių sitarinio (ne gitarinio) noizo užmesto ant fonuškės ir dar gale truputį tirli pirli.
Ar ne per brangu, kaip dešimčiai minučių? Nežinau, jiems spręst. Šiaip jausmo, kad tai festivalis visai nebuvo. Groti teko sterilioj galerijoj, kurios sienas puošė berželių ir cerkvių paveikslai, ir dar problemos su garsu – vietoj subo, kolonkių ir monitorių buvo tik subai (3) ir monitoriai ; ), Tiesa, vietos grupė Kontora Kuka tikrai gerai sugrojo, kartais net nešė link Vilkdujos. Daugiau nieko neišskirčiau iš grojusių. Pats gi šiame pasirodyme panaudojau šokio elementus pagal harsh noizą, pačiam net gera nuo to, tokia... laisvė tiesiog ;)

10.06 Saratov
Dviejų dalių koncertas rook klube “Honkey tonk”, pirma – triukšmas ir shitkoras iš Pichismo ir A. Gogolev, kuris užsidėjęs savadarbią briedžio pagal fonuškę, kaukė šokinėjo rėkė ir daužėsi. Visai kaip pagal Piterio shitkoro mokyklą ;)
Antroji dalis – labiau drone / experimental. Čia sužibėjo saratoviečiai Elementy Nachera, kurie prieš tai Samaroje nesuskambėjo. Namų sienos jiems padėjo. Tikrai sodrus, išdirbtas, įtikinantis soundas, šaunuoliai.

10.07 Volzhskij
Volgogrado priemestis. DIY klubas “Marks”, vieta, kur jau grojo Dirty Beaches, Tonstartssbandht, Utro ir pan. Tai nauja erdvė, bet jau spėjo pagarsėt, kad čia tikrai geras vaibas ir super publika. Tuom ir įsitikinau. Ir tai buvo vienas iš geriausių koncertų. Pradžioje lydėjusios techninės problemos stebuklingai išnykdavo ir publikos dėmesys ir palaikymas buvo pavyzdiniai. Dar čia grojo Bankistan – ganėtinai įdomi garsuotė, sound artas, tik kompiuteriniai strigimai gadino reikalą. Oj kaip tai tapo įprasta. Oat Oaksminimal lo-fi synth su vokalu. Patiko.
Volzhskij – vieta, kur visad verta sugrįžt.

10.08 Grybavimas prie Volgogrado. Perkūnbaravykiai – gražūs grybai.

10.09 Penza
Dar vienas keistesnis miestas, kur berods nieko panašaus į eksperimentinės muzikos koncertus nevyksta. Renginys anticafe „Krylja“. Anticafe – tai vieta, kur moki už prabūtą laiką. Už tai gali veikt beleką padorumo ribose, nes tai kaip ir namai su šykarnu euroremontu, su visokiais žaidimais ir nemokama arbata bei sausainiais. Mamyčių klubui čia kaip tik vieta, arba kolektyvinei kino peržiūrai, bet tokiam koncertui geriau rinktis kokią laisvesnę erdvę, kad ir roko klubą ar šiaip kokią skylę, kur ne taip patogu klausyti nepatogią muziką, anyway, viskas paruošta buvo tikrai kokybiškai: garsas, šviesos, lazeriai ir net dumų mašina. Vietos supportas skambėjo įdomiai, bet pritrūko temos vystymo, na o aš nenukrypau nuo temos, nors aplinka lyg ir įpareigojo būt švelniasniam. Žmonių – apie dešimt.


10.10 Saranskas
Grojau čia prieš du metus, universiteto auditorijoje – klasėje, ir gera buvo sugrižti. šįkart.... anticafe ; ) nusprendžiau būti ramesnis, o ir garso galia buvo mažesnė, todėl čia gavosi labiau experimental, mažiau išsišokimų. Nežinau ar tai suveikė, nes iš publikos reakcijos buvo sunku spręsti, bet publikos susirinko pakankamai, arti 40. Tikiuosi daugiau anticafe neteks groti ; )

10.12 Orel
Vėlgi sugrįžimas. Savilaikinio meno centras. Kelios nedidelės, bet neperdėtai jaukios erdvės, ketvirtam aukšte, arti dangaus, puikiai tinkančios tokio pobūdžio koncertui. Pavelas iš Re-Drum, kurį ne kartą atvežiau į Vilnių, padėjo su šiuo koncertu ir tai, manau yra puikus bendradarbiavimo pavyzdys. Mes jau, beje planuojame kartu ir po Europą pasivažinėt.
Žmonių nedaug, bet užtat atvyko televizija, ima interviu. Rudolfs Baumanis bendras Pavelo ir gitaristo Aleksejaus projektas pradeda. Pradeda gerai, įveda į ambientinę būseną, bet staiga viskas pabyra ir nieko nebelieka, jokio motyvo, už kurio galima būtų užsikabinti.
Savo pasirodymo mačiau kaip keletas žmonių buvo tiesiog išnešti ir tai aš vadinu sėkme ; )


10.15 Voronezh
Paskutinis, 15-as koncertas Rusijoje. Šiuolaikinio meno centras. Privatus. Parodos “Bestiarij – angelai ir demonai” uždarymas. Puiki parodos koncepcija, kaipmat tinkanti tam, ką aš darau. Centro valdžia visa buvo Vokietijoje, o viską padarė jaunas bachuriukas, dj, Danil. Galerinė erdvė nedidelė, keli kambariukai. Publika įvairaus plauko ir amžiaus, kas kelė manyje didesnį jaudulį, nei kai įprastai vien tik jaunimas būna.
Čia sekė irgi panašus pasirodymas kaip ir Saranske, gan ramus, prislopintas, bet vistiek toks labiau apie bestijas nei angelus, nors pabaigoj kilstelėjau link dangiškųjų vibracijų.

10.16 Charkovas
Ukraina! Širdis džiaugiasi atvykus į šią šalį. Galbūt dėl to, kad jau liko tik savaitė iki grįžtu namo arba tiesiog Rusijos jau buvo gana ir norėjosi kažko naujo. Harkovas gi sutiko tikrai gerai. Gražus, milijoninis miestas, senamiestis priminė vietomis Rygą ar net Prahą. Koncertas roko klube Zeppelinus. Roko klubas? Puiku J. Triukšminga, reiškias ir man tokiam galima būt. Burtai lėmė groti pirmam iš 4 projektų ir tai išėjo į gerą, nes mano pasirodymą stebėjo daugiausiai žmonių, kokių 30. Keli žmonės, muzikantai - triukšmadariai netgi atvyko iš Rusijos – Belgorodo specialiai į šį koncertą, susitikt su manim. Malonu. Sugrojau kaip rusai sako „ugarnai“. Vėliau sekė ambientas, audiopoezija ir dar kažkas. Audiopoezija buvo labiau įsimintina, čia didelę rolę sugrojo hang drum bei tvirta poetų išraiška ir nebanalūs žodžiai.


10.17 Lugansk
Giliau į Ukrainos rytus, kur darbuojasi šachtininkai. Po Harkovo – kontrastas, nes miestas labiau apleistas, liūdnesnis, bet tas man irgi patinka. Apsilankymas miesto kraštotyros muziejuje paliko įspūdį. O kelios ten esančios šiuolaikinės garso, video meno instaliacijos atrodo kaip oazės tarp sustojusio laiko. Anton Lapof – medijų menininkas čia dirba, jis ir organizavo koncertą klube Donbas. Tai toks keistas klubas su keliom erdvėm, skirtingais interjerais. Čia vyksta visko, nuo indie, jazz‘o iki elektronikos tūsų. Gan vangiai prasidėjęs renginys galop visgi pavyko. Beje, tai irgi pirmas tokio pobūdžio koncertas šioje vietoje ir čia sugrojau bene geriausią koncertą. Mergaitės tai patvirtino ; )
Dar išskirčiau gerą electronic drone programą iš Oil Texture bei Antono gitarinį drone.
Po koncerto sekė pirmoji bemiegė natkis, dalinimasis lietuviška muzika. Po visko jaučiau emocinį prisirišimą prie šio miesto ir žmonių. 



10.18 Dnepropetrovsk
Renginio organizatorius pravarde „Afrikan“, charizmatiškas vyrukas, We Have No Zen netleiblo direktorius. Šįvakar groju solidžioj vietoj „Art-kvartira“, kur paprastai groja visoks džiazas, akustinė muzika ir t.t. Kompanijoj grupė Moglass iš Harkovo, jie ir pradeda: projekcijoje Jess Franco filmas ir gyvas jo įgarsinimas. Būgnai, gitaros, klepai, pučiamieji, toks improv dark jazz. Beveik pusantros valandos truko pasirodymas, kiek ir filmas, tai ir pažiūrėjau ir paklausiau, iš esmės jie tą kreivą, frankišką siaubą perteikė gerai, ir visai neprailgo. Kiek išsiaiškinau tai viena įdomesnių Ukrainos grupių, nors šiuo metu ne itin aktyvi ir pakeitusi skambesį, dėl ko praradusi nemažai fanų, bet po šio koncerto matyt atradusi naujų, ir iš Lietuvos ; )
Vakaras pavykęs, žmonių susirinko apie 30, kas organizatoriui buvo netikėta.
Toliau sekė dvi dienos pasivaikščiojimų palei Dneprą. Upė ir miestas paliko įspūdi. Kaip kolega sakė, tai didelis miestas, bet pinigų čia nedaug, todėl miestas nesugeba susitvarkyt su erdvė, t.y. šalia modernių stiklinių pastatų stūkso griuvenos, tas man ir buvo žavu.

10.22 Kiev
Paskutinis turo koncertas ir jau norisi visiškai atsipalaiduoti, bet kai reikia groti sostinėj, tai žinai, jog publika čia jau daugiau mačiusi ir reikia nepraskysti t.y. sugroti gerai ; )
Rūsys, dailininkų dirbtuvės, miesto centre, vieta vadinasi “Efir”. Gal kiek panašu į mūsiškį XI20, tik dar yra ir baras. Čia irgi viskas vyksta DIY principu, organizatoriai  Georgiy ir Ala tikri šaunuoliai, beje Georgiy yra vienas iš nedaugelio Ukrainos medijų menininkų, kuriantis tikrai įdomias instaliacijas ir man jau knieti jį atvežt į Lietuvą.
Žmonių susirinko 50, kas yra geras rodiklis antradienio vakarui. Pirmieji grojo vyrukai be jokio grupės pavadinimo, kuriems per 40 ar net 50. Improv / avant-garde, stiprių momentų buvo, bet dar jiems trūksta susigrojimo. Man gi teko mobilizuoti paskutines jėgas pasirodymui ir užbaigti turą garbingai ;) Po manęs sekė Dunaewsky 69, analoginis eksperimentinis idm, vietomis nešė į Amon Tobin, visumoj patiko ir galbūt irgi visai norėčiau jį girdėti Lietuvoje.
Afterpartis iki paryčių ir skrydis namo. 


Reziumė. Turas pavykęs. Nors tikrai buvo sunku tiek ilgai keliauti, tiek daug groti, bet tikiu. jog užmegzti ryšiai pasitarnaus tolimesniam tinklo plėtojimuisi. Džiugu, kad visur yra entuziastų, kitaip nieko panašaus ir nebūtu. Kitąkart viliuosi prikalbinti dar kokį lietuvių artistą vykti kartu vardan smagumo ir kad neužmiršt gimtos kalbos ; ), šis reportažas, manau, parodė, jog tai įmanoma ir, kad toje gigantiškoje šalyje nėra taip jau ir baisu.
Turintys idėjų, pasiūlymų, rašykite: arma @ arma.lt


No comments:

Post a Comment

Note: Only a member of this blog may post a comment.