Reportažas iš Z‘EV koncerto Šiauliuose

Pogo baras, gegužės 14d.

tekstas: Broken_sky ir Arma
foto: Laura

Z'EV – genialumas paprastume. Jo instrumentai telpa į vieną nelabai didelį krepšį, vežamą vežimėliu ant ratukų: būgnas, visokio dydžio barškučiai, skardinės lėkštės ir padėklai, išpjaustinėta geležinė dėžė. Z'EV nelabai kalbus, bet to ir nereikia, nes viską pasako jo muzika. GyS, užtikto koncerte, teigimu: „Vizualiniuose menuose galima kurti pagal kažkokią koncepciją, o muzika – tai saviterapija.“ Tiktai tos terapijos būnant vienumoje neužtenka ir tai yra labiau ne egocentriškas noras pasirodyti, bet klausytojų reikalavimas gydyti ir juos.

„Pogo“ koncertų patalpa didžiulė („Verpsto“ fabrikui priklausiusi patalpa), bet šiek tiek klaustrofobiška. Bent jau aš taip jaučiausi. Kol Z'EV ruošėsi koncertui, galėjau išmatuoti žingsniais ir apžiūrėti patalpą. Tuo metu ji padarė tikrai gerą įspūdį, bet koncerto metu joje pasidarė siaubingai šalta. Visgi fizinis diskomfortas netrukdė įsijausti į pasirodymą.

 

Koncertas vėlavo maždaug valandą. Tą laiką Z'EV praleido kaupdamasis, rūkydamas. Tik apie 22val susirinko tie dvylika klausytojų, kurie Z'EV žodžiais tariant buvo: „Small but nice public“. Kiekvienam instrumentui ar instrumentų grupei Z'EV skyrė po maždaug 15 minučių. Pasirodymas truko 55 minutes + bisas. Z'EV prieš pasirodymą pasistatė laikmatį, kad patekęs į transą negrotų per ilgai, kaip pastebėjo apšvietėjas (beje, apšvietimas buvo neblogas, sudarytas iš pagrindinių spalvų: mėlynos, geltonos ir raudonos).

Iš pradžių Z'EV grojo didžiuoju būgnu, vėliau dėže, tuomet perėjo prie lėkščių ir padėklų ir vėl grįžo prie didžiojo būgno. Ypač patiko skirtingo dydžio barškučiai, kuriuos Z'EV karts nuo karto palaižydavo ir braukydavo per didįjį būgną. Mažiausias barškutis (grojo mažėjimo tvarka – nuo kumščio iki ledinuko didumo) ypač patiko. Su juo braukiant per būgną Z'EV išgavo aukščiausią garsą. Skambėjo kaip tikras industrialas ir be jokių fancy šmancy aparatų. Visas garsas buvo akustinis ir tikrai nepasigedau įgarsinimo bei su tuo susijusių nesklandumų. Garso buvo pakankamai, kad išėjus iš koncerto dar ilgai gaustų ir zyztų ausyse. Po tokių industrinių garsų Z'EV dar pagrojo dviem marimbomis ir būgnu. Galvojau apkursiu, bet tuo pačiu ritmas vežė ir priminė šamaniškus ritmus. Be to, Z'EV grojant skirtingais instrumentais vis pavykdavo išgirsti rezonuojančius garsus, priminusius akordeoną ar net simfoninį orkestrą.

 

Visą laiką negalėjau atsikratyti jausmo, kad šis pasirodymas – tai įvairių kultūrų folkloras. Nors Z'EV ne tokio stiliaus muzikantas, bet jeigu bandyčiau jį įsprausti į eksperimental rėmus (kas yra nelabai logiška), tuomet negalima būtų sakyti, kad jis grojo tai, ką girdėjau. Bet lyginu su tuo, ką pažįstu. Ir dar vienas pastebėjimas – kai grojo padėklais, skleidusiais neįtikėtinai plačius ir tuo pačiu duslius garsus, priminė Jason Webley ir jau laukiau kaip kur nors iš už didžiojo būgno išlįs velnias ir Z'eEV tars prikimusiu, prarūkytu balsu: „Devil, where you‘ve been so long?“

Pasibaigus koncertui publika pareikalavo daugiau ir Z'EV sutiko pagroti dar vieną gabaliuką su keistąja geležine išpjaustinėta dėže, braukydamas ir barškindamas per ją ir į ją geležiniais strypais ir taip keldamas didelį triukšmą lyg barškintum su strypu per metalinę dėžę ;] Publika, visą koncertą stovėjusi ar sėdėjusi atokiau, biso metu susirinko prie pat scenos ir kai kurie net susilenkę žiūrėjo į meistrišką Z'EV grojimą. Po koncerto Z'EV mielai pasirašė ant bet kokio popiergalio, kokį pakišo fanai.

Lyginant su prieš tai vykusiu koncertu Vilniuje, Energetikos ir technikos muziejuje, čia, Šiauliuose buvo juntama labiau pogrindinė atmosfera, ir perkusija skambėjo ne taip raiškiai, bet dėka puikaus apšvietimo, vaizdinis įspūdis buvo žymiai ryškesnis. Visumoje Z‘EV pasirodymas buvo įspūdingas ir paveikus. Po koncertų Z‘EV užsiminė apie kitų metų planus, su nauja audiovizualine programa ir apie galimybę sugrįžti į Lietuvą.