Reportažas iš Z‘EV koncerto Vilniuje

Technikos muziejaus, gegužės 13d.

tekstas: QQ

foto: Deimantė

Aiman, visgi įdomus jausmas, kai prieš nemažą laiko gabalą skaitinėjai spaudoje, skirtoje neordinaresniai muzikai apie kažkokius keistus atlikėjus, savo garsynais liudijančius nepatirtas muzikines erdves ir  smalsauji, kaip čia galima būtų juos išgirsti (tuomet internetas dar nebuvo toks prieinamas ir visagalis), o dabar štai kuo ramiausiai, beveik buržujiškai kulniuoji to stebėti-klausyti savo mieste. Pirmoji pažintis buvo straipsnis apie „garsų skulptorius“ „Tango“ žurnale, kur tarp daugelio man tuomet nežinomų vardų figūravo ir Z‘EV; vėliau užkliuvau už pastarojo interviu baltarusių muzikiniame leidinyje – jo pavadinimas lyg tyčia užkrito ir niekaip nesileidžia atgaminamas. Va, reiškia, prieš koncertą esu jau „apsišvietęs“ beigi lipnus nuo informacijos kiekio, tačiau tuo pačiu nieko nežinantis, nes dar nematęs live. Z‘EV man buvo vienas iš tų „keistumų“ apie kuriuos pradėjau girdėti viena ausimi, o po to ir abejomis, vis labiau klimpdamas į neordinaresnės muzikos pelkynus. Atsimindamas pirmuosius nedrąsius šlaptelėjimus į tų pelkynų akivarus, penktadienio pavakare, purškiant perkusyviam (cheche) lietučiui, įšleivojau į elektrinės patalpas.
      Ką gi, visas tas vamzdynas, industrinės struktūros bei geležinis erdvių suskaidymas labai rišosi su ta Z‘EV„estetika“ , kurią buvau susikūręs savo galvoje. Kadangi atkulniavom likus kokiai dešimčiai minučių iki pradžios, daugelis sėdimų vietų arčiau arba prie pat atlikėjo buvo jau nusėstos – nusprendžiau, kad tai jokia problema, ir pasirinkau gan savotišką stebėjimo kampą, kuriame mane ir poną garsų skulptorių (dviprasmiškai skamba – žiūrint kaip sukirčiuosi) skyrė praraja-balkonas su kaži kokia turbina apačioje. Visi perkusiniai instrumentai matėsi daugmaž gerai, o keistas erdvės suskaldymas pasitarnavo dar keistesniam garso suvokimui. Pasirodymo metu keletą kartų keičiau padėtį, persikeldamas  iš vieno kampo į kitą, bandydamas stebėti, kaip kinta garsas šio judėjimo atžvilgiu (na, tiesiog įstrigo Z‘EV frazė apie judančių-skambančių kūnų sąntykį su kitais judančiais-skambančiais kūnais – šiuo atveju, žiūrovais), tačiau pagrindinis taškas pasiliko tas pats.  Kažkur skaičiau (arba išsigalvoju), jog Z‘EV mini, kad daugelis jo koncertų vyksta visiškoje tamsoje – idant geriau pagauti patį garsą. Šiuo atžvilgiu norėjosi, jog už lango būtų labiau sutemę – iš esmės, taip ir įvyko, tik jau pasirodymui atėjant į pabaigą. Kiek susikūriau įspūdį (kuris gali būti klaidingas)  iš veiksmo Šiauliuose reporto, pastarasis momentas atrodė geriau pavykęs -  trijų spalvų apšvietimas, gilesnė prieblanda, didesnis intymumas su garsu. Aišku, labai norint to intymumo, buvo galima prasibrauti į priekines eiles, tačiau tuo metu neturėjau didelio troškimo tai daryti, todėl kaltinti galėčiau tik save patį. Anyvej, vistiek Didesnės Tamsos norėjosi, atleiskit už poetišką nusiteikimą, ar kaip čia pavadinti :]  Tiesioginis tribal kvapas įžengė dideliu žingsniu nuo pat pradžios – Z‘EV ėmusis Didžiojo Būgno.

 

Elektrinės patalpa gerai rezonavo ir garsas, nepaisant mano neišverkšlento intymumo, sodriai užpildydavo visą erdvę, kuri, reikia pastebėti, visgi yra jautri mažiausiams krustelėjimams, todėl sėkmingai sustiprindavo ne tik nuo „scenos“ sklindančius, bet ir pašalinius garsus. Nuo labiau organiško, duslesnio ir gaubiančio skambesio pereita prie šaižesnių geležies čiauškėjimų – pastarieji man buvo sunkiausiai prasibraunamas miškas, tačiau broviausi, kažkiek  susibraižydamas kojas ir rankas tais audio erškėčiais, suvokdamas, kad reikia jau, jeigu atėjai, vadinasi, reikia pereiti visus garsinius landšaftus, kurie čia veši. Nusprendžiau, jog mano vidinė struktūra, kad ir kaip mėgčiau tuos industrial dalykus, labiau reaguoja į duslesnius, rupesnius ir „arti veido“ esančius garsus, negu į kibirkščiuojančias skardesnių tonų žarijas,  kurias skleidė Geležinė Dėžė, barškinama Z‘EV. Šiame momente juslinis-emocinis muzikos suvokimas nutolo ir į pirmą planą iškilo intelektinis – mąsčiau apie atskaitos taškus, nuo kurių „palaidas barškinimas“ tampa kažkuo daugiau. Reikėtų manyti, jog „barškintojas“ turi būti įvaldęs tam tikrą vidinį mechanizmą, kuris realiai bemaž nejaučiamas, tačiau  visa tai sustyguoja. Ir šiaip, pamąsčius, toks ilgas įvairios perkusijos studijavimas, kuriuo užsiėmė Z‘EV, atsikleidžiantis jo pasirodyme, turėtų reikalauti pastangų ir iš klausytojo. Aišku, kitas dalykas yra tiesiog juslinis – čia kaip intuicija - kartais blyksteli, suvoki, jog ji „žino“ nepaaiškinamus principus, tačiau racionaliai paiškinti nesugebi, kadangi, ją „išspręsdamas“ sunaikintum visą schemą. Kai kuriose vietose tai būtų galima taikyti Z‘EV muzikai, nepamirštant, jog tai ne kas kita, kaip tik mano išvedžiojimai. Ryškesni melodiniai momentai atsirado, Z‘EV užgavus Apvalius Skambančius Gongelius (atleiskit profanui, galgi pastarieji turi specinifį pavadinima, tačiau anas jų nežino:). Sakyčiau, labiausiai „high“ pasirodymo dalis, kada iš geležies pjuvenų išlendi į garuojantį padebesių skambesį. Vėlgi, suspausta erdvė praplatėja, metalo sterilumas varvina skaidrumą ir jau ramiau, ramiau, kol nepereinama prie sekančių struktūrų. Literatūrinį atpasakojimą šioje vietoje reikėtų stabdyti, nes tai ne kinematografija. Taigi, įvairaus podūžio medžiagos buvo surištos perkusinio tinklo, kuris, išlaikydamas jų prigimtinį skambesį, susaistė jas vidine sistema, pavertė bendra didele struktūra- išties, garsine skulptūra.

Pasirodymo „paskutiniąja dalį“ norisi išskirti dėl asmeninių simpatijų Didžiąjam Būgnui, kada  „gentinio transo“ estetika  atsiskleidė visu pločiu, o prieš tai skambėję pratisi, beveik neperkusyvūs tonai atskleidė dar vieną garsinį potėpį, tarsi nedrąsi nostalgija krutintų sparnus. Pabaigoje juokingai skambėjo šūkaliojimai „bravo“, na, leiskit gi atlikėjui solidžiai, nuosekliai užbaigti pasirodymą, po velnių. :] Kitoks „koncertas“ savo pateiktimi. Analitinis pleištas mano jusliniame nusiteikime, nepateikęs konkrečių atsakymų, palikęs tik sujudintus klausimynus. Garso percepcijos ir atskaitos taško klausimai pasiliko didžiausi. Bet matyt, tik nuolatinis neužtikrintumas jųjų atžvilgiu ir gali stimuliuoti norą judėti toliau, domėtis, spėlioti, nagrinėti, intelektualiai pirsnoti ir slėptis nuo lietaus po Mindaugo tiltu, o po kelių dienų suraityti šią ekstravagantišką žodžių arabeską.