Vakaras, dedikuotas Johno Cage'o 100-o metų jubiliejui

 teskto autorius Tautvydas Bajarkevičius
nuotraukos autorius Vitalis Vitaleus

Per šimtąjį Johno Cage'o gimtadienį Vilniuje, Venclovų namuose-muziejuje vienam vakarui susitiko du skirtingo mastelio fenomenai: pats Johnas Cage'as (tiksliau, atmintis apie jį) ir Agharta renginiai. Kaip vakaro pradžioje sakė pirmasis jo svečias, rašytojas ir leidėjas Robertas Kundrotas, Johno Cage'o pristatinėti jau nebereikia. Aišku, taip kukliai nutylėtas faktas, kad Cage'o pristatymas Roberto leistame ir redaguotame leidinyje Tango 20 a. 10-o dešimtmečio pradžioje platesnei publikai tapo atradimu. Leidykloje Pasviręs pasaulis išleidęs jau du Cage'o knygų vertimus  (Tyla ir Metai nuo pirmadienio), Robertas teužsiminė apie neišvardijamus Cage'o talentus ne tik muzikos, bet ir mikologijos (mokslo apie grybus), šachmatų, dzenbudizmo srityse, apie vis dar atliekamus jo kūrinius (vieno jų nata pagal partitūrą grojama kartą per savaitę, o kūrinys truksiantis dar keletą dešimtmečių), ir iš kitos Pasvirusio pasaulio knygos paskaitė keletą lietuviškų koanų – paradoksalios, zenbudistinės nuotaikos miniatiūrų.      

Vakaras ir pats buvo šiek tiek paradoksalus. Užtemdytame, melsvų-violetinių prožektorių fone matėsi Venclovų šeimos fotografijos, kėdėmis užstatytas bibliotekos kampelis. Publika keletoje eilių buvo suglausta it žirniai ankštyje. Tarpduryje įtaisyta scena priminė iliuzionistinį teatrą. Virš scenos kabojo Cage'o portretas, iš prieblandos į žiūrovus bežiūrintis dėvėdamas kažkuo panašiu į kazokišką kepurę. Agharta avataras Arma reklamavo knygas, priiminėjo svečius ir rikiavo papildomas kėdes. Iš visų pusių aidėjo fotoblykstės, fiksuodamos vis patrauklesnę ir populiaresnę neformalių eksperimentinių renginių kalvės Agharta aureolę, išaugusią po keleto metų nuoseklios ir neįtikėtinai produktyvios veiklos.

Po Roberto Kundroto įžangos lyg namuose prie židinio priešais žiūrovus / klausytojus jaukiai įsikūrė Lukas Devita. Vėliau teko nugirsti, kad jis yra grojęs ir Stockhauseno gimtadienyje – koncertuoti retai, bet tokiomis progomis, man regis, yra žavus ir galėtų būti konceptualus amplua. Akustinės gitaros garsai pamažu sklaidėsi tarp kolonėlių. Lengvos, snūduriuojančios ir nenušlifuotai eksperimentiškos psichodelikos nuotaika budino koncertinį transą ir ruošė vagą sodrioms keliasluoksnėms garsynų bangoms, kuriomis netrukus dosniai vaišino Jelena Glazova iš Rygos.
Kaip teigė programa, tai „naujas, perspektyvus vardas eksperimentinėje Latvijos muzikinėje scenoje”. Subtiliai vilnijančioms ir viena kitą smelkiančioms garsų mūšoms nutilus atrodė, kad dėl to ginčytis neverta.

Argentinietė Andrea Pensado savo performanso metu vaikščiojosi tarp publikos ir po sceną dėvėdama mažą mikrofoną ir nešiodamasi nedidelį skaitmeninį įtaisą su liečiamuoju ekranu. Šūkčiodama ir niūniuodama atskirus skiemenis, ji kartu generavo skaitmenines garsų skaidulas, taip sukurdama kiek trikdančią įtampą. Performansas baigėsi publikos klyksmu... Ne, jis neištiko ūmai – apie jį buvo susitarta iš anksto, šitokiu būdu publikai užbaigiant Andrea'os dainuojamą dainelę ispanų kalba ir pasigirstant varpeliui.

Garso menininkas iš Maskvos pseudonimu vtol savo pasirodymą pradėjo Cage'iška tyla, kurios metu aidėjusios blykstės puikiai užpildė pauzę. Vėliau iš tylos išnėrė analoginiais instrumentais išgaunami konkretūs garsai ir juos supančios pratisos, galingos garsų masės. Jos vis atsimušdavo nuo galinių kambario sienų ir kūrė įspūdį, tarsi kažkur jo viduryje raitytųsi skambančios figūros. Vtol meistriškai plėtojo garsų skleistį laike, sukurdamas intriguojančią ir dėmesį kaustančią kompoziciją.   

Vakaro metu mintyse lyg ekrane bėgo gausybė minčių. Pavyzdžiui, kaip Cage'as pats švęstų savo 100-ąjį gimtadienį ir ką pats manytų apie tokį jo paminėjimą? Atsakymą randu jo plačioje šypsenoje, nuoširdžiam juoke ir melodingos intonacijos balse. Tam tikriausiai nebūtini skambūs priminimai apie tai, kad 20 a. antroji pusė šiuolaikinėje muzikoje – tai įvairiomis kryptimis besiskleidusi ir vis dar besiskleidžianti po-Cage'iškoji era. Ir, ko gero, tam užtenka paprasčiausios intencijos prisiminti. Štai tokiu konkrečiu koncertu, kuris įvyko rugsėjo 5-ąją – tikrąją Johno Cage'o gimimo dieną, – arba kokia nors asmeniška patirtimi besiklausant kaip skamba tyla. Nes laikas yra it ratu besisukanti, savo uodegą ryjanti gyvatė, kurios pilve atmintis kasdien rungiasi su užmarštimi.