DEZINTEGRACIJA XIV

„Dezintegracija XIV“ laisvės džiaugsmas ir mirties šešėlis

Vadi MISERI
nuoroda į renginį

„Gal reikėtų kalbėti apie festivalio mirtį?“ patogiau atsiremdamas į fotelį ir taip beveik pasislėpdamas tamsiame kampe, pasiūlė uostamiestyje jau penktą kartą rengiamo video ir alternatyvių kino formų festivalio „Dezintegracija“ tėvas ir krikštatėvis Darius Vaičekauskas. Mieste prie jūros gimęs ir augęs festivalis nė kiek neprimena iš kitų miestų importuojamų kino festivalių. Jis nevaržomas, nebijantis neįtikti ar likti nesuprastas, nuolat provokuojantis (kartais paaugliškai, o kartais brandžiai), nuolat nukrypstantis į marginalius dalykus (nuo tikros meilės tėvynei iki psichodelikos), ach ir taip... nepamirškime tamsaus absurdo humoro dozės. Kokia „Dezintegracija“ bus šiemet?

Šiek tiek istorijos

Festivalį rengia bene paslaptingiausia uostamiesčio kūrėjų bendruomenė – „MeKuSa“ (Meno Kūrėjų Sąjunga). Veikianti jau gana ilgai, ji iki šiol tebeerzina daugelį niekaip nesugebančių kažkaip klasifikuoti sąjungos veiklos. Ir iš tiesų – kas jie? Provokatoriai? Apsimetėliai? Pokštininkai? Rimti šiuolaikinio meno atstovai? Daugiau mažiau pažinodama visus (?) „MeKuSa‘os“ narius tvirtai galiu atsakyti tik tiek, kad visi jie yra... vyrai.

O jų vykdoma veikla, nors jei kartais atrodo sunkiai suprantama (bet tik iš pirmo žvilgsnio, tik iš pirmo žvilgsnio) – tai tik puiki galimybė stebėtojams susimąstyti ir išlaisvinti savo interpretacijos potencialą. Didžiausi sąjungos projektai iki šiol yra grind muzikos festivalis „OntGrindų“, kiekvieną vasarą vykstantis šalia Rietavo, Labardžiuose, ir video bei alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“. Šįkart dėmesys būtent jai. Festivalis vyks lapkričio 23-24 d., uostamiesčio valdžios kuriančiam jaunimui, menininkams atiduotoje buvusioje menų mokykloje, kuri buvo originaliai pervadinta į „Mokyklą“. Festivalio vizualinis turinys bus atmieštas „nutrūkusiais“ koncertais ir įvardijimui nepasiduodančiais audiovizualiniais projektais. Rengėjai viliasi, jog pavyks sutrikdyti bent pusę festivalio lankytojų, o kitą pusę pasiųsti mažiausiai iki ekstazės stratosferos.

Dar istorijos

Kasmentiniai reiškiniai pagal pasaulinę tradiciją yra kažkaip numeruojami (net meteorai ir uraganai turi savo vardus), „Dezintegracijos“ numeracija, kaip ir visa kita festivalyje, yra apgalvotai atsitiktinė. Šiemet tai „Dezintegracija XIV“ ir beveik galima justi kaip festivalio rengėjų pasąmonės labirintuose kibirkščiuoja į vieną prasmingą visumą besijungiantys fragmentai. Kai D. Vaičekauskas užsiminė apie mirtį, „XIV“, kuris iš pradžių tiesiog atrodė orus romėniškai gražus aksesuaras, staiga tapo nuoroda į XIV amžių. O jis, kaip žinia, buvo pasaulio pabaigos amžius – mažasis ledynmetis, juodoji mirtis. Šio amžiaus pabaigoje Europos populiacija buvo sumažėjusi pusiau. XIV amžius žymėjo nepažįstamos ir staigios mirties, siaubo bei neišvengiamumo dominavimą tuo metu, rodos, lyg ir pradėjusiame gerėti žmonių gyvenime (na, kad ir sanitarijos kultūros augimas). Kokia juodoji mirtis kvėpuoja „Dezintegracijai“ į nugarą? D. Vaičekauskas nuramina, jog jei Viduramžiai klaiko nuo nenuspėjamos mirties antpuolio, „Dezintegracija XIV“ gali girtis nuostabaus planavimo pavyzdžiu. „Mane žavi toks kai kur vis dar egzistuojantis paprotys – savo mirties planavimas. Seni žmonės ruošiasi savo mirčiai – iš anksto užsisako ir pasistato paminklą kapinėse, su vardais, tik be datų (mirimo datos), ruošia įkapes, kaupia pinigus laidotuvėms, renkasi kapavietės vietas, kalbasi su artimaisiais apie savo mirtį ir pan. Vadovaudamasis bei gerbdamas šią tradiciją pradėjau galvoti apie tęstinio kultūrinio renginio mirtį, pasiruošimą jai. Žinoma, jog dauguma ilgamečių renginių kada nors "numiršta" – nustoja vykę dėl organizacinių, finansinių problemų, idėju "išsekimo" ir pan. Todėl labai logiška tokia ilgamečio renginio mirtį pradėti planuoti, jai ruoštis“, viską išsamiai paiškinęs festivalio krikštatėvis šiek tiek patyli ir netrukus iš savo tamsiojo kampo pasiūlo genialią idėją, „gal net įvykdyti kultūrinį nusikaltimą – renginį nužudyti – tokiu būdu jį numarinti. O tada pasiremti šou verslo juodosiomis technologijomis ir numarintą renginį prikelti iš mirusiųjų – festivalis vėl atgijo! – jau kitame kūne, jau kita siela, jau pakoreguotomis idėjomis ir pranešimais. Būtų įdomu sukurti tokį kultūrinį "fenikso" sindromą ar reiškinį“. „Dezintegracija“ nė nenutuokia, kas jos laukia kitais metais...

Meilė tėvynei ir šėlas

Šiemet festivalio pirmosios dienos programoje – monumentalus Karolio Jankaus projektas, kino poema „Tylioji Lietuvos revoliucija“. Tai apie 70 epizodų, kuriuose, maišant įvairius žanrus ryškėja gana niūrus Lietuvos dabarties vaizdas. Kas yra Lietuva? Kiek ji svarbi lietuviams? Keblūs klausimai – nenugludinti atsakymai. Ši gana slegianti poema suveda akistaton su jokios įvaizdžio agentūros nenudailinta tauta. Ji kelia gailestį, gėdą, gąsdina, žadina keistus jausmus, kurie atrodo, kūną buvo apleidę mirus pirmajam šuniukui ar kačiukui. Taip ir norisi priglausti tą vargšę tėvynę prie širdies. Vizualinę vakaro dalį pratęs Arma/Aram Anam psichodelikos projektas ir etno-psichodelinio pankroko grupė „Rumunija“.

Antrąją dieną programą pradės pirmą kartą Vakarų Lietuvoje demonstruojamas didelio susidomėjimo sulaukęs Dainos Pupkevičiūtės filmas „Trys dienos“. „Tai muzikinė kelio dokumentika apie "kultinės" statusą lietuvių metalo muzikos scenoje įgavusią anykštėnų grupę "Dissimulation". Tai ne tiek filmas apie grupę, o filmas, gimęs drauge su grupe“, taip poetiškai filmą apibūdino pati D. Pupkevičiūtė. Po šio filmo bus demonstruojami avangardiniai Andriaus Vyšniausko video-dienoraščiai bei Evaldo Janso filmas „Laisvė kurti“. Muzikinėje dalyje elektro-rokenrolą lies „Verslo rizikos rezervas“, o jį pakeis audiovizualinis svečių iš Latvijos projektas „Kodek“.

Festivalio rengėjai nieko nepaisydami eina mažai pramintu taku: demonstruojami video ir kino projektai gali nustebinti netipine fabula, raiškos priemonėmis, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingomis temomis. Tokiu atveju prie klišių pripratusi akis kartais gali gerokai sutrikti. Bet tai „Dezintegracijos XIV“ rengėjų nuomone yra sveikas dušas. Jis gyvybiškai reikalingas nuo pernelyg ilgo plūduriavimo nuspėjamo kino bei monotoniškos kasdienybės voniose aptirpusiai dvasiai.

Peržengti ribas

„Dezintegracija XIV“ visą savo turiningą gyvenimą siekė nepakliūti į konvencionalumo spąstus. Deja, į vienus jau pakliūta – festivalis sugrįžta kasmet, o tai turbūt šiek tiek nuspėjama ir įprasta kaip kad ir vilnoninės kojinės pašalus.

Provokuojantys projektai, kartais balansuojantys ant visuotinai priimtinų dorovės ir etikos normų ribų kasmet stebino auditoriją, ne paslaptis, kad kai kuriuos žiūrovus jie trikdė ar vertė parausti, o kai kuriuos pasipiktinti tuo, jog „nepanašu į meną“. Jau supratotote? Bet gal ir patys pastebėjote, kad menas turi savo taisykles, kad tereikia žaisti pagal jas ir viskas bus gerai, visi bus patenkinti, gaus nemokamo vyno ir gėlių. „Dezintegracijai“ tai netinka. Festivalis yra garsus kvietimas aktyviai įsijungti į savojo pasaulio supratimą ir, kodėl gi ne, kūrimą.

Tai gali būti įdomu, tai gali būti pavojinga, tai gali būti smagu.

Štai – lapkritis. Štai – „Mokykla“. Štai – „Dezintegracija XIV“. Ateikite ir būkite laimingi.

P.S. Šiemet festivalis turi savo šūkį. Tai savęs pažinimo pionieriaus Aldous Huxlei mintis, išsakyta knygoje „Suvokimo durys. Rojus ir pragaras“, „Daugumos žmonių gyvenimai blogiausiu atveju teikia tiek daug skausmo, o geriausiu - yra tokie monotoniški, skurdūs bei riboti, kad postūmis pabėgti, ilgesys išeiti iš savęs bent kelioms akimirkoms visada buvo vienas pagrindinių sielos troškimų“.