MIKKO ASPA: apie noizą kaip "sunkiai virškinamą" pramogą

Artėjant festivaliui SPEIGAS IV, Jūsų dėmesiui interviu su renginio headliner'iu - suomiu MIKKO ASPA, projekto GRUNT, leiblo FREAK ANIMAL įkūrėju, zino SPECIAL INTERESTS autoriumi ir apskritai viena įtakingiausių asmenybių pasaulinėje noise scenoje.

Jei atmintis neklysta, viename interviu paminėjai, kad groti/kurti noizą pradėjai kažkada 90-iais. Gal papasakotum daugiau apie tai, kas Tave paskatino to imtis, kas tuomet vyko visuomenėje ar Tavo gyvenime, apie socialines/personalines įtakas ir t.t.? Taip pat apie tai, kaip gyvenimas atskirty - mažame mieste - įtakojo Tavo muzikinį gyvenimą. Ar lengviau atrasti save eksperimentuojant, ar tuomet, kai pateikiama visa informacija ir pačiam lieka tik atsirinkti? Kuo skiriasi dabartinė situacija nuo tuomet buvusios? Ką manai apie internetą, prieigą prie informacijos, komunikacijas, skaitmeninimą ir kita? Kas būtų buvę kitaip/geriau/blogiau, jeigu visa tai būtų buvę prieinama anuomet?

Būdamas vaikas klausiau sunkiojo roko ir metalo, nes man reikėjo ko nors "brutalaus". Po truputį šis poreikis prasiplėtė įvairiomis garsinėmis kryptimis.

Visuomet mėgau piešti, vietos bibliotekoje atkasiau tamsios stilistikos suomių pogrindinių komiksų. Taip sužinojau apie alternatyvią spaudą ir savarankiškai leidžiamus zinus. Lahti mieste nebuvo nė vienos parduotuvės, kurioje ką nors panašaus pardavinėtų.

Klausydamas pankroko, metalo, ambiento ir kassavaitinės John Peel'o laidų radijuje, išgirsdavau įvairiausios muzikos. Ieškodamas įvairaus metalo ir grind'o įrašų netrukau išgirsti "Earache" ir "Godflesh".  Po šių atradau "Swans" ir "Einturzende Neubauten". Tuomet dar negalvojau apie juos noizo ar industrinės muzikos kategorijomis, tačiau tai buvo pirmosios "Grunt" įtakos.

Išgirdęs "Bizzare Uproar", "U.N.D." ir "M.I.T.B" ir pirmuosius jų įrašus supratau, kad noriu užsiimti būtent tokiais dalykais. Pirmosiose mano kasetėse linkau į noisecore ir grind, tačiau įrašuose tai nėra akivaizdu.

Su biču, kuris dabar turi projektą "Will Over Matter", sutarėme įrašyti splitą. Mūsų jaunatviškas entuziazmas skatino tiesiog daryti ir išleisti kasetę, nei galvoti apie ką gilesnio. Tai buvo pirmasis "Grunt" splitas 1993 metais. Antrasis splitas buvo šiek tiek geresnis. Galiausiai 1993-iais išleidau kasetę pavadintą "industrial madness?", kurioje linkau į Neubauten, Swans ir pan. Klaikiai nuderinta ir į žemesnę tonaciją nuleista gitara, radio triukšmas, vokalai, ryški metalinė perkusija. Viskas labai primityvu, jaučiasi, kad tai daryta "savo rankomis".

Eksperimentuodamas atradau primityvaus vidinio feedback'o džiaugsmus (kai signalas iš išvesties lizdo jungiamas atgal į įvesties lizdą, o gaunamas garsas modifikuojamas ekvalaizeriu - rezultatas labai panašus į analoginio sintezatoriaus garsą!). 1994 pradžioje "Grunt" skambesys priartėjo prie dabartinio. Kartkartėmis atsirasdavo gitarų/būgnų/perkusijos, tačiau projekto pagrindas tapo elektroninis triukšmas.

Gera to meto salygose buvo tai, kad greitų sprendimų nebūta. Nepažinojau nieko, kas kurtų tokius garsus, kaip aš, ar turėtų kokių instrumentų. Turėjau tenkintis minimaliom priemonėm, pirmais metais tai buvo vos vienas pigus mikrofonas, pora laidų, paprasčiausias keturtakis be jokio ekvalaizerio ir mažas 12W Marshall stiprintuvas. Jokių pedalų. Ir jokių žinių apie tarptautinę bendruomenę.

Savo kasetę "One Animal Above the Others" išsiuntinėjau įvairiems leidėjams, kaip kad RRR, GROSS, Alchemy, Endorphine Factory. Kai kurie iš jų niekuomet neatsakė, o kiti atsakė ir ryšius su jais palaikome ligšiol.

1995 trumpam prisijungiau prie "Temple of Tiermes", tuomet turėjau pirmąją galimybę išbandyti efektų pedalus. O 1996-iais pagaliau turėjau šiek tiek pinigų, kuriuos galėjau investuoti į instrumentus. Nusipirkau skaitmeninį multiefektų pedalą, kurį naudojau iki dešimtmečio pabaigos.

Pažinti sceną ir turėti galimybę naudotis įvairiais instrumentais turi savo privalumų, tačiau man regis, kad daugelis tik maigo prietaisus ir bando prisitaikyti. Jie nesivadovauja asmeniniais instrinktais, neeksperimentuoja ieškodami įdomių garsų. Naudojantis gera įranga ir pervarant viską per papildomus efektus arba moduliuojant sintezatorių signalą galima sukurti gana neblogų garsų, tačiau jie neprilygs šedevrams, kurių tvirčiausias pamatas yra idėja.

Mano kelio pradžia buvo naudinga. Aš susitelkiau į konkretų eksperimentinio garso objektą ir tai ligšiol yra pagrindinis mano kūrybos principas. Ir tik retais atvejais pasitenkinu paprastais garsais, kaip kad gaunamais shakebox'ą sujungus su distortion'u.

"Grunt" apima įvairias temas, nuo nacionalizmo iki perversijų, nuo sociumo iki asmenybių. Ar dėl šios priežasties - lankstumo ir daugybės temų - išlikai aktyvus? Kaip apibūdintum "Grunt" kelią per projekto gyvavimo metus, kas pasikeitė į gerą ar blogą? Kas įkvepia tavo projektą ir kas pastūmėja įrašinėti ir leisti muziką?

Paskutinis tavo albumas buvo suomių kalba, kiek "Grunt" apskritai svarbūs žodžiai? Kiek svarbu, kad klausytojas juos suprastų? Ar tekstą rašai atsiradus garsui, ar garsą kuri remdamasis tekstais/temomis?

"Grunt" sukūriau būdamas labai jaunas, tuomet dar ničnieko nenutuokdamas apie kūrybą. Pagrindinė mintis buvo tiesiog kurti garsus, kurie man patiko, kelti man įdomias temas. Taigi net jeigu žmonės girdi tam tikrus išskirtinius "Grunt" bruožus, perklausę visą diskografiją atras aibę įvairiausių garsų ir temų. Niekuomet nesistengiau sukurti vientiso įvaizdžio ar stiliaus.

Būta įvairių kelio etapų. Nesismulkinant juos galima padalinti į 1-4 metų periodus, kurie skiriasi garsu, stiliumi, gyvų pasirodymų skaičiumi, temomis, naudojama įranga. Anksčiau etapai kito greičiau.

Tačiau visa susideda iš įvairių sluoksnių ir teigiamų dalykų. Pirmiausia, ir svarbiausia, kūryba yra asmeniškas procesas, teikiantis pasitenkinimą. Antra, išleisti kūriniai tampa ir, drįsčiau teigti, pramoga (entertainment). Sakydamas tai turiu galvoje, kad bodžiuosi menu, kuris daromas tik dėl meno, menu, kurį siekiant patirti tenka perskaityti kokio nors meno mokyklos absolvento visą krūvą ant A4 formato puslapio surašyto mėšlo. Man atrodo, kad noizas/menas turi pats savaime būti vertingas. Nesakau, kad tai turėtų būti lengvai virškinima pramoga. Tai gali būti sudėtingi, sunkiai virškinami dalykai, bet jie turi būti vertingi patys savaime, o ne viso labo nevykę pasiaiškinimai.

Tik tuomet galima kapstyti giliau, rasti motyvaciją, emocijas, žinią, turinį ir kitus dalykus. Garsas neturėtų būti tik priedanga, garsas turėtų būti idėjas generuojantis variklis. Įkvėpimui turėtų pakakti garsinės energijos.

Tikiuosi, kad žmonės mano muzikos klauso pirmiausiai dėl garso - kompozicijos, aranžuotės etc. Turinys paprastai būna labai asmeniškas, tai ne pamokslai. Edukacinę vertę jis turi itin retai, tai daugiau išeigos taškas dialogui arba tyrimui.

Tokia jau "Grunt" natūra, kad nėra griežtai apibrėžta, kaip viskas daroma. Tekstas gali atsirasti garsui, garsas gali atsirasti tekstui. Garsas gali būti konceptualus ar tiesiog sudarytas iš įdomių garsų. Tekstas gali būti sukurtas specialiai, perrašytas kelis kartus, įrašytas preciziškai. Tačiau jis gali gimti ir kaip spontaniškos vokalinės atakos arba transformuotis iš teksto į vokalinį triukšmą, kuris labiau panašus į ekstatinę kalbą nei į tiesioginę žinią. Ji gali būti svarbi man, tačiau klausytojui nebūtina suprasti kiekvieną žodį, kiekvieną sąvoką ar kiekvieno vaizdinio kilmę, nors žinojimas atvertų už sąvokų ir vaizdinių slypinčias idėjas.

"Freak Animal" - tai pagrindinė tavo veikla / pagrindinis leiblas. Gal galėtum papasakoti, kaip jis gimė, kaip "Nykto Tapes" evoliucionavo į "Freak Animal" ir kodėl? Koks buvo kelias ir su kokiais sunkumais susidūrei pakeliui? Ką manai apie dabartinę leiblų kultūrą, kai bemaž kiekvienas gali būti leiblo vadovu, vadybininku ir pan.? Gerai tai, ar ne?

Dabar dauguma leiblų imasi ir skaitmeninio platinimo, kodėl tai tavęs nedomina? Ar "Freak Animal" atlieka kokybės kontrolę? Ar sunku muzikantui atsakyti neigiamai, ar visi neigiamą atsakymą supranta?

"Nykto-tapes" leiblas atsirado drauge su "Nyktofobia" zinu. Pirmieji leidiniai buvo kompiliacinės kasetės su grupių, apie kurias rašoma zine, įrašais, o vėliau išleido kelis noisecore'o l grinde'o l noizo albumus.

1994 metais zino pavadinimas pasikeitė į "Freak Animal" ir su perspektyva imtis muzikos leidybos, buvo pakeistas ir leiblo pavadinimas. Iš pradžių nebuvo jokio didesnio skirtumo, išskyrus tai, kad į kompiliacijas nebeįtraukdavau metalo arba pankroko grupių, susitelkdamas į triukšmingesnius projektus.

Leiblų sunkumai akivaizdūs. Ilgą laiką niekas nesidomėjo ir nekreipė dėmesio, todėl visuomet buvo sudėtinga sutaupyti pinigų kitam leidiniui ir išsiuntinėti leidinius po pasaulį. Ilgą laiką ši veikla buvo betikslis klaidžiojimas įvairiomis mano interesų kryptimis, per ribotus kontaktus ir galimybes. Mano projektų vinilų leidybą parėmė draugai ir puikūs žmonės prisidėdami finansiškai.

Tuo metu formatas, dizainas, pakuotė ir stilius, kartais net leidžiama muzika neturėjo nuoseklios krypties. Galėjo būti bet kas - nuo keistos elektroninės muzikos iki power electronics iki noizo ir šamanistinio techno. Teko leisti tiek žinomus vardus - kaip kad Aube, K2, CCCC, tiek niekieno nežinomas grupes, kurių niekas nesiimdavo. Su laiku leiblas apsibrėžė formas ir nuo 1997-ųjų jis panašesnis į tai, kas yra dabar. Žmonės vardą sieja su tam tikra stilistika arba muzikantais ir t.t.

Po dešimties - penkiolikos metų trukusio bandymo siena pramušti galvą, pagaliau atrodo, kad siena pradeda griūti. Tai nereiškia, kad "Freak Animal" pardavimai ypatingai išaugo, tačiau leiblas savo veiklos sferoje jau žinomas pasauliniu mastu. Ne noizo/power electronic bendruomenėse "Freak Animal" tebelieka nežinomas.

Pagrindinis kokybės kriterijus - muzika turi patikti man pačiam. Turiu gebėti paaiškinti, kodėl nusprendžiau išleisti leidinį. Kuo jis geresnis už kitus projektus. Kuo jis aktualus. Ką jis pasiūlo. Nenorėčiau leisti projektų, kurių vietoje gali būti bet kuris kitas.

Kol kuriama gera muzika, tol bus gerų leiblų, galinčių ją išleisti ir platinti, poreikis. Nematyčiau prasmės įkurti leiblą vien tam, kad leisti muziką. Tai muzika turi įkvėpti leidybą, o ne leiblas turi įkvėpti kurti muziką, nors kartais tikriausiai nutinka ir šitaip.

Ką manai apie šiuolaikinę noizo/power electronics sceną? Kai kurie tvirtina pastebintys dešiniųjų/nacių noizo pakilimo bangą, kiti teigia, kad šiuo metu per maža garso be ideologijų ar pan., ir kad iš noizo teliko triukšmas ir t.t. Kai išleidai garsiuosius "Brethren" ir "Deathkey" projektus, tavo leiblą taip pat pakrikštijo "nacių" leiblu. Ar galėtum papasakoti apie tai? Ar kinta scena, ar žmonių elgesys, ar laikai, ar kažkas kita? Neįsitraukiant į politiką ir t.t., ką manai apie bendrą leidinių kokybę, ar internetas padeda kūrėjams, ar jiems kenkia, ar tai kiekvieno asmeninis reikalas? Ar esama kokių nors leiblų ar kūrėjų, kuriais pasitiki ir kurių leidinius įsigyji nė nemirktelėjęs?

Kalbant apie muziką, manau, kad idėja yra svarbiau, nei ideologija. Veikiausiai praeityje ir pats maišiausi šiuo klausimu, tačiau dabar man jau aišku. Kalbu turėdamas galvoje KLAUSYTOJĄ. Jam nereikia muzikanto, kuris - užuot pasinaudojęs įkvėpimo kibirkštimi - bertų naivius lozungus. Tačiau dauguma noizo kūrėjų turi tą neišsenkantį poreikį pritapti, todėl, užuot ieškoję įkvėpimo ir idėjų, jie tiesiog ieško, kam pritarti ir ką atmesti. 

Kalbant apie kaltinimus, man tiesiog juokinga, kai leidėjo ar kūrėjo reikalaujama pasiaiškinti, nors niekas nė neklauso. Kiek kartų jau nutiko, kad po mesto kaltinimo nebelieka nieko, kas išklausytų paaiškinimo. Tai daroma norint paerzinti, nieko daugiau. Jie nežino, kas yra naciai. Jie nežino, kas yra "dešinieji". Ir niekam nė nerūpi. Šios sąvokos priimamos sinonimiškai visiems neapkenčiamiems dalykams.

Kaip galima paaiškinti sunkiai aprėpiamas sąvokas? Tai klausimas, kurį neseniai asmeniškai išgirdau iš keliū suomių. Ką tuomet daryti? Pasiūlyti susėsti prie viskio butelio likusiam mėnesiui ir aptarti gyvenimą? Jeigu žmogui pakanka paprasto vieno ar dviejų žodžių atsakymo, tu tampi arba mėgstamu, arba nekenčiamu, nes leidi dalykus, kurie užgauna ir nervina jautrų visuotinės lygybės propaguotoją. Aš mielai prisipažįstu esąs kaltas! Nei kuris mano leiblų, nei aš pats asmeniškai nesiruošiu atsiprašinėti už tai, kad leidžiu ir platinu seksistinio, smurtinio ar rasistinio turinio leidinius. Neatsiprašinėsiu dėl to, kad dirbu su specifinėmis grupėmis, leiblais ar žmonėmis. Nemanau esant reikalinga aiškinti jų nuomones, siunčiamą žinią ar prigimtį tiems, kurie nepasiruošę išklausyti. Tačiau esu visuomet pasiruošęs kalbėti apie visa tai su žmonėmis, kuriems nuoširdžiai įdomu. Būtent tai paprastai svarbu ir grupėms/žmonėms.

Nemanau, kad šiuo metu dešiniąsias idėjas skleidžiantis noizas išgyvena pakilimą. Pirmiausiai turėtume apsibrėžti, kas yra tos dešiniųjų idėjos. Ar kalbame apie konservatyvius buržujus kapitalistus? O gal apie nacionalistus ir rasistus? Tradicinius nacionaliuosius socialistus? Reakcionierius? Dešiniuosius liberalus, kuriuos traukia laisvosios rinkos pinigai? Manau, kad power electronics scenoje reakcionierių nesama. Egzistuoja tik revoliucingos jėgos, žiūrinčios į ateitį. Kam dabar nepatiktų nauja aušra, nepersunkta 60tųjų hipių judėjimo reliktais?

Tu aktyviai dalyvauji ir black metalo scenos veikloje. Kuo skiriasi šių "scenų" kultūros, žmonės, elgesys, kūrėjai, darbas su grupėmis ir su klausytojais? Tavo veikla orientuota į suomių black metalo sceną, kuo ji skiriasi nuo kitų šalių? Suomijoje vis dar klesti vadinamasis raw black metalas, kai likusiame pasaulyje judama link modernesnio garso ir naujų idėjų, kodėl taip yra, gal gali pakomentuoti? Kokia "Northern Heritage" ateities vizija? Viskas liks kaip buvę, ar ruošiesi plėsti veiklą?

Mano leiblas orientuotas į Suomių black metalą. Išskyrus porą išimčių, visi kiti mano kontaktai šioje scenoje yra nuo senų laikų. Daugumą kūrėjų pažįstu asmeniškai ir palaikaus ryšius su jais. Man neįdomu dirbti su grupėmis, kurių visiškai nepažįstu. Black metalo aurą nesunku sugadinti, tačiau šioje scenoje, dėl jos prigimties, esama gana daug pretenzingumo.

Suomių metalo scena man atrodo gana tikslus pačios Suomijos atspindys. Gal tai labai iškreiptas, tačiau toks suomiškas ir man suprantamas atvaizdas. Man visiškai neįdomios grupės, sekančios bendromis tarptautinėmis garso tendencijomis ar vadinamosiomis ideologijomis. Nemalonu pastebėti, kad akivaizdžios tendencijos įsiskverbia ir čia. Geriausios šios šalies grupės yra tikros, nepretenzingos ir velniškai griežtos. Nieko panašaus į hipsteriško black metalo distortintą burzgimą ar neva juodųjų legionų mėšlą, viskas natūraliai nuoširdu. Šių grupių ideologija panašesnė į apsėdimą, nekategorizuojama ir primityvi kaip ir jų muzika. Jos nėra švarūs produktai, sukurti atlikti vieną ar kitą funkciją komercinio pogrindžio rinkoje. Joms nereikia deklaruoti "priklausymo" black metalui idiotišku elgesiu ir kvailais pareiškimais. Suomijoje bemaž neegzistuoja apsimestiniai "blogiukai", atsiverčiantys vos sulaukę kritikos, kaip kad grupės, kurios, vos sulaukusios kritikos už kontroversiškus tekstus/įvaizdį, pultų skleisti tolerancijos ir taikos idėjų.

Metalo klausau nuo paauglystės. Leiblą "Northern Heritage" įkūriau tam, kad išleisčiau savo grupę ir galėčiau padėti tuometinėms Suomijos grupėms, kurios tuomet buvo bemaž niekam nežinomos ir neturėjo galimybės išleisti albumų. Be to anuomet black metalo leidiniai vinilo plokštelėse buvo retenybė. Spėju, kad "Clandestine Blaze" buvo vos ketvirtoji suomių grupė, išleidusi dvylikos colių vinilą (po "Impaled Nazarene", "Beherit" ir "Archgoat"). O "Nightside", "Bloodhammer", "Pest" ir "CB" (pirmieji "Northern Heritage" [toliau - N.H., vert.past.] išleisti EP) buvo pirmieji tikri black metalo EP albumai šioje šalyje, greta vos kelių išleistų ligtol ("Impaled Nazarene", "Beherit", "Barathrum" ir dar kelių, dėl kurių stiliaus galima būtų ginčytis).

Tuomet, dar gerokai iki paplintant internetui, "NH" požiūris gerokai skyrėsi nuo kitų suomių leidėjų. Mūsų principai black metalo leidyboje buvo panašesnė į industrial muzikos/noizo leidybą, nei į "metalo scenos" pricipus. Pavyzdžiui, pirmieji riboto 200 vienetų tiražo LP, taip pat mažo tiražo septynių colių plokštelės buvo talpinamos juodais dažais apipurkštose dėžutėse. Tai buvo toli gražu ne tie tvarkingi ir švarūs leidiniai, kaip kad kitų to meto suomių leidėjo produkcija (kaip kad Spinefarm, Woodcut ir kt.).

Manau, kad tuomet nė viena grupė, su kuriomis "NH" bendradarbiavo, neturėjo galimybės išsileisti kitur. Nemanau, kad tuomet "scena" buvo atvira raw black metalui. Tuomet nebuvo tiek daug galimybių pasirinkti leidėją, kiek jų esama dabar, todėl man pavyko pasirinkti geriausias (mano galva) grupes, likusias be leidybinių sutarčių. Kalbu apie laikus, kai tokių grupių kaip "Ildjarn", "Mutiilation", "Vlad Tepes" ir panašių albumai buvo parduodami su nuolaidomis už juokingus pinigus ir buvo išjuokiamos metaliniuose zinuose, kurie tikėjosi įmantrių kūrinių.

"NH" ir "Clandestine Blaze" dirbo ranka rankon leiblo nuostatų ir muzikos prasme. Distribucija yra tolerantiškesnis vaidmuo ir savo kaip distributoriaus rolę suvokiu kiek kitaip nei leiblo vadovo. Turiu galvoje, kad man nebūtinai patinka viskas, ką platinu, svarbiausia, kad man tai atrodytų vertinga (black) metalo scenai žanro/scenos/idėjų prasme. Domiuosi pasauliniais black metalo reiškiniais - gerų grupių esama daug. Dauguma mano mėgstamiausių yra tos pačios, kaip ir prieš dešimtmetį ar dar seniau: "Darkthrone", "Burzum", "Beherit", "Unholy", "Graveland", "Veles", "Fullmoon", "Grand Belial's Key", "Absurd", "Goatlord" ir kitos, sąrašą galėčiau tęsti be galo.

Esama daug naujų gerų grupių, tačiau jos nebereikšmingos, nes laikai kitokie. Man visai neįdomūs Australijos juodieji legionai, skambantys visi vienodai, nors panašu, kad šiuo metu tai - kultinis reiškinys. Kaip ir Portugalijos raw black metalo pakilimas. Arba kokia nors naujoji religinio black metalo banga. Ir visi kiti.

Noizas abstraktus, todėl leidiniai tartum nepasensta. O klausant metalo, įspūdis, kad klausai vogtų rifų, matai vogtą įvaizdį ir vogtas vizualizacijas, apima dažnai. Dėl klaidingų priežasčių imituojama tai, kas kadaise jau buvo padaryta. Galbūt man patiks originalas, gal ir pirmos kartos kopija, gal ir antros kartos kopija, tačiau galiausiai tai bus jau taip skiesta, kad paprasčiausiai nebematysi jokios vertės. Tokie dalykai vertingi atrodys tik tiems, kurie nematė ankstesnių formų.

Praėjusį dešimtmetį, turiu galvoje 2000 - 2010 metus, sukurta gausu moderniosios klasikos, kas reiškia, kad black metalas vis dar yra aktualus ir įdomus. Netgi nepaisant fakto, kad scenoje per daug grupių, per daug leidinių ir žmonių, kurie tik atmuša motyvaciją, cha.

Nemanau, kad Suomija yra viena iš pagrindinių [scenos] šalių. Tiesa, mano požiūrį iškreipia mano gyvenamoji vieta ir mano ryšiai šioje šalyje, tačiau, tiesą sakant, nejaučiu poreikio jo keisti. Geriausias Suomijos black metalas yra seno lenkų, prancūzų, šveicarų, norvegų, švedų, amerikiečių, Pietų Amerikos ir kitų šalių metalo įtakų samplaika. Taigi suomių metalo skambesys nėra kažkuo ypatingas, nesivadovauja kažkokia specifine ideologija. Manau, kad tai daugiau susiję su pozicija. Ta pozicija keičiantis kartoms ir naujosioms grupėms kopijuojant buvusias įtakas, nyksta. Grupės tampa skausmingai detaliomis specifinio sub- sub- žanro grupių reprodukcijomis, negalinčiomis nieko pasiūlyti. 

Papasakok apie savo koncertinę veiklą. Tau labiau patinka groti koncertuose ar įrašinėti ir leisti? Kas tau sunkiausia koncertuojant? Ar gyviems pasirodymams Tau svarbios vizualizacijos? Ką manai apie kompiuterių panaudojimą gyvų pasirodymų metu? Ar būta kokių įsimintinų įvykių?

Iš dalies man patinka groti gyvai, tačiau tai išbandymas, kuriame apstu apribojimų, kompromisų ir prastų sprendimų, būtent dėl to pastaruoju metu koncertuoju retai. Šiuo metu gyvi pasirodymai man yra puiki priežastis kur nors nukeliauti. Taigi šiuo metu aš groju tik ten, kur man asmeniškai įdomu, nepriklausomai nuo užmokesčio už koncertą. Nenoriu būti kūrėju, kuris dirba už pinigus. Pinigai man nebuvo rodiklis imantis veiklos.

"Grunt" koncertų yra buvę visokių, nuo penkių minučių noizo sprogimo iki 40 minučių epinių kelionių. Esu grojęs kavinių kampuose, meno galerijose, roko koncertinėse salėse, rūsiuose ir džiaugiuosi, kad projektas neturi kažkokios specifinės rolės. Kai kurios grupės atsisakytų groti dešimčiai klausytojų rūsyje. Kitos negrotų šviesoje, arba jeigu nebūtų dūmų mašinos ir stroboskopinių šviesų. "Grunt" koncertavo ir noizo, ir metalo, ir gotikos koncertuose, drauge su free džiazą improvizuojančiais muzikantais, su purviniausiais power electronics kolegomis, net su pankroko grupėmis.

Turbūt geriausiai pažįstamas "Grunt" pasirodymas yra dvidešimties minučių trukmės power electronics - noizo lydynys su iššaukiančio turinio projekcija fone. Projektui metams bėgant sukurta apie tuzinas įvairių video. Kai kurie rodyti tik koncertų metu, kai kurie išleisti.

Idealiomis aplinkybėmis koncertui man reiktų galingų stiprintuvų ir kolonėlių, geros kokybės video projektoriaus bei galimybės atsivežti visą reikalingą aparatūrą ir reikalingus garso generatorius. Tačiau dažniausiai pasitaiko, kad trūksta bemaž visko: garsas būna apgailėtinas, jokių projekcijų, jokios galimybės atsigabenti aparatūrą (kai skrendu į užsienį) ir t.t. Tuomet suabejoji, koks tikslas groti apskritai. Manęs nedomina galimybė atvykti su kišeniniu iPod'u ir aiškinti, kad sugrojau "gyvai". Teoriškai kompiuteris gyvo koncerto metu niekuo nesiskiria nuo kitų prietaisų, kuriuose reikia paspausti kelis mygtukus tam, kas sukurtum garsą. Tačiau dažniausiai matau kompiuterius panaudojamus garsui atkurti. O šiuo tikslu tinkamesnis CD, kasečių grotuvas ar bet koks iPodas, nes kompiuteris ant scenos atrodo kvailai ir gerokai perdėtai, jeigu jis naudojamas tik failų atkūrimui. Kai kurie kūrėjai, kaip kad Johnas Wiese, yra kompiuterių noizo genijai. Jie kuria išskirtinius dalykus. Jie neužsiima failų atkūrimu, ne menkai modifikuoja garsą, jie daro kur kas daugiau. Tokius muzikantus aš gerbiu.

"Grunt" video kartais sukelia šiek tiek sąmyšio, tačiau tai skirta tam, kad stoti prieš nepasiruošusią publiką, neįtariančią, kas jų laukia. Manau, kad noizas jau nebesistengia priblokšti, tačiau būtų nemenkas pasiekimas, jei publika bėgtų dėl garsų ar atstumiamo turinio video. Man mieliausia yra publika, kuri įdomi iškeliama tema, paskatinanti įdomias diskusijas ir naujas pažintis.

Vertimas dD

Parengta pagal Terror #2 zine publikuotą interviu