Monday, April 29, 2013

Reportažas iš Kauno, balandžio 26d. renginio


 

 Į ką iškeisti džiazus
arba odė avantgardui
Indrė Bė

Arma – nėra tik vardo trumpinys ar sceninis pseudonimas. Jis (fenomenaliai – tai) – įpročių ir muzikinio skonio formuotojas, edukologas ir apšvietos dalyvis. Pasiteisinimų dėl nebuvimo jo organizuojamuose renginiuose kūryba gali trukti ilgiau nei pats pasirodymas, kadangi tokios dažniausiai menamos priežastys, kaip prasta savijauta, blogas ūpas, širdgėla, iš namų pabėgęs katinas nublanksta prieš vaizdinius bei klausinius, patiriamus ten ir tada. O dingęs naminis gyvūnėlis netgi gali sušmėžuoti iškilusioje haliucinacijoje besiklausant muzikinių variacijų. Bet šįsyk pagyros ne Armai, nes jis, penktadienį Underground‘o pub‘e vykusiame transe įsijautė tik į klausytojo kailį.
Policijos būta. Dėl triukšmo. Ar jie numano, kad tai ne tik medžiaga protokolui surašyti, bet ir muzikinis stilius? Tai, ką teko išgirsti buvo kiek įmantriau nei tik noize‘as. Kanadiečiai HOLZKOPF & BOTFLY sėjo acid punk’ą, japonė JIKUUUUUU, į kurią galima kreiptis ir paprastu Maria (ne, tai nėra jos tikras vardas) – dark ambient’ą, o estai TALBOT – doom žanro metalą.
Iš pradžių laikiausi atokiau – atėjusi vos promilės, iš poetų sambūrio, kur vyravo pokalbiai erotikos tematika, apie HOLZKOPF & BOTFLY kartu su scenos retenybe GINTU_K pagalvojau – „neišgėręs nesuprasi“. Tai buvo medijuotas seansas, kur įsikišęs žmogaus balsas žymėjo keistas amplitudes sąmonėje, nes buvo neįmanoma suprasti kas yra sakoma. Tarsi 01010101 kalba. Alaus. Tvanku. Acid punk‘as man įsiklausė kaip muzika, pagal kurią reikia taškytis, segint baltą bilietą ant krūtinės, bet toji beprotybė – patraukliai gundanti dėl esamo retumo ją pajausti. Vizualizacijos būtų nepakenkusios, bet fantasmagoriški garsai – stiprūs ir vienišumo rolėje. Man tai buvo veikiau kelionė į platesnius vandenis, gilesnė aprėptis, naujas pavadinimas pakliūnantis į sąrašą tų, kurių youtubės peržiūros neviršija 150. Būgnai įsiliejo į kratinį kaip ritmas, Jacob‘o balsas – kaip iliuziją keliantis šauksmas. Ausiai patiko, plota ir kvykta iki paraudimo.
Maria Jiku – moteriškoji psichodelinio noize‘o versija, iš pradžių – subtiliais prisilietimais, rankos mostais, išraiškingu balsu nežadėjo nieko pernelyg šokiruojančio. Kas galėjo pamanyti, jog šiam vaizdiniui išsklaidyti puikiai pasitarnaus... botagas. Maria prisipažino, kad pasirodymo metu naudoja telepatiją, siunčia mintis, energiją, šis tas spiritualistinio buvo juste justi. Paklausta apie įkvėpimą, ji, besišypsanti, odos ir keistų skrybėlių mėgėja, užsiminė, jog domisi satanistų (ir nebūtinai jų) ritualais, juodąja magija, nors per kartu būtą laiką galėčiau ją įvardinti kaip šiltą, mielą, smalsią asmenybę – komplimentų žarsteklį. Jos užkalbėjimas atrodė rimtas ir gilus, apsidairius aplink buvo matyti, jog keli klausytojai išnaudoja tai kaip meditaciją. Jiku naudotas garsų (botago pliaukštelėjimo, balso, kvėpavimo, sintezatoriaus lytėjimo) įrašinėjimo metodas verčia (taip, tai liga) filosofiškai susimąstyti apie momentą ir autentiškumą. Priemonės, naudotos pasirodymo metu išskiria ją kaip originalą ir leidžia pajusti ją kaip vienetą, visa savo pilnatve. Galbūt noize‘as regisi kaip eklektiškumo raizgalynė, anksčiau laiko išrašanti invalidumo pažymą, tačiau, mano nuomone, kurtumas – giliai įsišaknijęs, jei į noize‘ą žiūrimą tik kaip į garsų mišinį. Kiekvienas iš jų – turi savo istoriją ir prasmę, o jų sampyna sukuria užbaigtos mozaikos vaizdinį. Tttttžžžžžžž ar prijdgjfidnf, šaižesys ar veblenimas tai kaskart naujas potyris, nes gitarinant ar būgnijant, esant roko ar estrados rėmuose – šimtų variantų neprikursi, kai tuo tarpu eksperimentinė muzika tokią galimybę suteikia.
Estai TALBOT Underground‘e pritiko labiausiai, buvo tarsi kulminacija, kada lankytojai nesibodėjo pakratyti galvų, plėštis nuo savęs drabužius ir atsiduoti šėlui nepaisant spūsties prie scenos. Tiek gitaristas, tiek būgnininkas šlaistėsi  prakaito purslais, energijos pliūpsniais ir maukte maukė vandenį. Štai kokios tokelės bandant nusakyti kaip ekspresyvu tatai atrodė. Jų muzika turėtų būti garso takelis, skirtas laukti eilėje prie pragaro katilo. Aš, aišku, nesupratau apie ką jie dainuoja, bet man patiko stebėti publikos išsilaisvinimą, atlikėjų atsidavimą, o jie pasijuto pamaloninti prašymu pakartoti. Visi patenkinti, visi laimingi.
Nors. Tatuiruotė ant veido?
Ir. Tai metalas. Todėl ilgesniais komentarais estų pasirodymo neišlydėsiu. Nei nusimanymas, nei elektroniniai dievai neleidžia.
Bet įsipareigojimas – didis. Ne(be)galiu praleisti nei vieno Armos organizuoto koncerto (Kaune). Man išplovė smegenis. Tik šis ritualas buvo kupinas estetiškai hipsteriško pasitenkinimo. 




No comments:

Post a Comment

Note: Only a member of this blog may post a comment.