Netikėti nutikimai arba geri dalykai trunka trumpai

 tekstas: Indrė Bė

Vakarykštį (gegužės 4d.) Armos (Armantas Gečiauskas) ir „Vilkdujos“ (Povilas Vaitkevičius, kuriam talkino Gediminas Jakubka ir Vytautas Pliadis) muzikinį koliažą Kaune, „Underground‘o pub‘e“ galima pavadinti smaguriavimu. Liturginis aktas tetruko valandą su puse, tad „Vilkdujai“ nulipus nuo scenos apėmė tuštumos jausmas.

Mintis, jog nuostaba lydės visą vakarą kilo koridoriuje užklupus Armą besitaisantį keistą kaukę, nes, tiesą pasakius, nedažnai lietuvių atlikėjai skiria nemenką dėmesį mundurams ir originaliam makiažui, nebent siektų pompastiškumo įspūdžio. Taip, taip, ryškus žydras apdaras, iš padevėtų drabužių parduotuvės, daro stebuklus. Vargu bau ar jis būtų vienintelis koziris, jei ne keisti užkalbėjimai, besiveržę iš Armos lūpų, sustyguotas triukšmas ir spengsmas, kvapą užgniaužęs iki pat paskutinės garsinės ekspresijos. Ne visi suprato, ne visiems suprasti. Kažką praleidote? Tai šiuolaikinė avangardo scena, mieli klausytojai. Jūs jaučiatės ramūs, į taktą pritardami žodžiais, kuriuos jūs puikiai mokate, tačiau ar esate pasiryžę pajausti netikėtumą, nežinią ir virpulį, jog tai yra tai, kas nėra pakartojama, kas nėra išmokstama. Armos noize‘o interpretacija buvo tarsi emocijų proveržis, kulminacijoje išsireiškęs, vieno iš instrumentų (?) tėškimu ant grindų. Man regis, jam puikiai sekėsi bendrauti su kosmosu, tik gaila, dėl nuovargio ar kitų faktorių, galbūt dėl trukmės (patikslinsiu – per trumpai) šįsyk neužmezgiau ypatingo ryšio, dėl ko paprastai vėliau nesugebu išspausti nei vieno blogo komentaro savo apybraižose. Armos performansas buvo pasimetimas, paieška ir nutrūkimas. Kad ir kaip absurdiškai skambėtų, bet žiūrovui sušukus: pakartok paskutinį gabalą (haha), likau nesusipratusi kodėl jau viskas.

Skubėjo ir „Vilkduja“. Publika jų laukė. Juokėsi. Jiems pradėjus vienos Lana del Ray dainos improvizacija – nesuprato, kur čia šuo pakastas. Rimtumo derėjo atsisakyti. Ir pamažu, jie vis artėjo link scenos. Godžiai rijo akimis, plojo, kai reikėjo, pritarė posmams visa gerkle, šokio judesiais ir prakaito kvapu pritvindydami erdvę. Seansas rodėsi mažų mažiausiai erotiškas, grubus, nevengiant keiktis, maukti alų, šėlti ant stalo, tačiau nieko čia ypatingo. Užtat tekstai – mažų mažiausiai įstabūs. Žaismas žodžiais, nevengiant pašiepti tam tikrų, visuomenėje priimtų normų absurdiškumo, kabaretiškas šėlas, liepiantis kojoms siūbuoti, rankoms skėsčioti, gamtos užkaboriai, mitologizuoti motyvai – tatai ir yra „Vilkduja“. Koncerto metu atlikėjai nevengė sukelti  malonią nuostabą impulsyvumu, spontaniškumu, dainų variacijomis. Keletą sykių – tiesiog atsidavę kūrybos mūzai, dalinosi improvizuotais takto, susigrojimo liudijimais. Ne visada išraiškoms reikalingas tekstas. Ir, žinoma, gyvi pasirodymai pralenkia visas „Youtube“ galimybes. Užhipnotizuota liaudis įstrigo kamšatyje. Tolėliau stovėję turbūt nė nepastebėjo įdomaus akcento – įjungto mažo televizoriaus, nerodančio nieko konkretaus, tik pilką foną, transliacijai pasibaigus. Tai buvo tarsi laikas, kada nusimetę bū(ui)tiškos rolės jungą, išjungus savąjį kitą – randi metą pelnytam atsipalaidavimui, buvimui kitu. Bet „apie pradžią ir pabaigą pasakyta tik tiek, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos“.