interviu su IOIOI (Italija)

klausimai Arma ir Aleksandras Rimdžius

Jūsų dėmesiui interviu su atlikėja iš Italijos, kuri 09 11 (trečiadienį) koncertuos Vilnius Noise Week
 
Muziką kuri jau dešimt metų - bravo! Kaip pradėjai groti, kas per šiuos metus pakito kūrybiniame procese, kultūrinėje aplinkoje ir tavo pačios požiūryje?

Ačiū už sveikinimą! Iš tiesų, bendrai sudėjus visą mano “karjeros” laiką, galima sakyti, kad muziką kuriu jau daugiau nei 30 metų… gitara groti išmokau dar vaikystėje, o prieš pradėdama savo solinę karjerą, grojau įvairiose grupėse. 10 metų prabėgo nuo IOIOI atsiradimo. Per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Mano garso tyrinėjimai ryškiai atspindi mano dvasinius, vidinius atradimus. Nematau skirties tarp gyvenimo ir muzikos - tai, kaip keitėsi mano požiūris, iš karto veikė ir mano kuriamą garsą. Klausantis mano ankstyvosios kūrybos sunku būtų ir įsivaizduoti, jog tai - mano šiandieninio skambesio šaltinis. Vienintelis nepakitęs dalykas yra tai, jog visados labai rimtai ir nuoširdžiai žvelgiau į savo pasirinktą kelią, ir jo niekad neišdaviau.
Iš techninės pusės, šiuo metu stengiuosi kuo labiau įsigilinti į savo gitarą ir jos galimybes, nenaudoti jokių kitų prietaisų, net tokių kaip sintezatorius ar mikrofonas. Mane ypač traukia minimalistinė ekspresijos pusė, mane domina ribos. Tuščią erdvę, tylą mes galima suvokti tik per garso apribojimą. Su savo soliniu projektu aš noriu išreikšti atsiskyrėliškos garsinės kelionės ypatingumą - nesiekiu skambėti taip, tarsi IOIOI būtų orkestras. Aš esu viena, ir ši situacija turi tam tikro egzistencialistinio intensyvumo, kuris yra vertas būti išreikštu visais įmanomais būdais.

Tavo pseudoninas - IOIOI - neturi tikslios, iš karto matomos prasmės. Ar aiškių sąsajų nebuvimas buvo sąmoningas sprendimas?

Haha, taip. Reikia prisiminti, kad pačioje savo kūrybos pradžioje netikėtais būdais naudojau skirtingas kalbas. Anksčiau dar ir dainuodavau… bet mano lyrika buvo prasmės neturintis miksas iš itališkų ir japoniškų garsų. Tuo laikotarpiu žodžiai mane domino ne dėl jų pernešamos informacijos, o dėl paveikios garsinės galios.
Pavadinimas “IOIOI” - šio koncepto apibendrinimas. Kaip palindromas jis turi vizualinio intensyvumo, tačiau kartu neša labai daug prasmių, priklausomų nuo požiūrio taško. Pavyzdžiui, verčiant iš italų kalbos “IOIOI” - tai žaidimas su žodžio “aš” atspindžiu, angliškai jis siejasi su triguba akimi, o jei jau sakai “eye” (“akis”), gali iš karto rasti panašumų su japonišku ir kinišku žodžiu “ai”, reiškiančiu meilę. Be viso šito, pavadinimą galima perskaityti kaip binarinį kodą, siūlantį anoniminės matematinės sekos idėją.
Aš nenorėjau būti matoma kaip kūrėja, kaip viešas asmuo. Šį projektą visados laikiau galimybe įgyti naujos patirties ir į ją įsigilinti. Šia prasme, projekto pavadinimas iš viso nieko konkrečiai nereiškia. Bet jis gali sužadinti tam tikrus pojūčius. Visai kaip muzika, ar ne? Juk muzika tai pat neturi vienos vienintelės reikšmės?

Be jokios abejonės, turi išskirtinę prieigą prie balso ir melodijos naudojimo. Ar gali plačiau papasakoti apie tai - kaip suprasti tavo kūrybą?

Ačiū už įvertinimą! Kaip jau minėjau, mano pasirodymai laikui bėgant keičiasi - šiuo metu gana dažnai iš viso nebenaudoju vokalo. Dabar mane labiau domina skirtingų emocijų išreiškimas ir suvokimas, o nenaudodama vokalo stengiuosi nutolinti žmogišką realybę nuo tų pasaulių, kuriuos sukuriu savo garsais. Tačiau balsas vis tiek atsiranda - kartais neplanuotai, kartais dėl to, kad taip turi būti.
Kalbant apie melodiją… Daugelį metų kūriau žvelgdama iš radikalios improvizacijos požiūrio taško, bet kartais melodija išryškėja net ir ekstremaliame triukšme. Galbūt tai - atminties triukas, iliuzija. Sunku jau ir atskirti.

Ar pasirodymų metu vis dar šoki? Ar šokis kaip nors pagilina, praturtina tavo muzikines idėjas?

Nebešoku - dažniausiai tiesiog sėdžiu ant grindų beveik nejudėdama. Tačiau vis dar statau savo kūną į ribines būkles. Nėra patogu groti taip, kaip aš tai darau, tačiau man vis dar patinka per muziką reikšti “piešimo kūnu” (physical painting) idėją. Kūnas man yra pirminis garso tyrinėjimo šaltinis. Tai, kas grojama gyvai, yra “gyva”. Įsikūnijimo dimensija visados jaučiama mano darbe. Būtent todėl man sunku pateikti savo muziką kaip kažką “įrašyto” - ji yra gyva, kaip natūrali jėga, kurios neįmanoma užfiksuoti.

Ar vis dar manai, jog esi labai “egocentriška” atlikėja? Nesi linkusi daryti kompromisų?

Prieš kurį laiką, berods 2005 metais duotame interviu, greičiausiai esu pasakiusi kažką panašaus. Bet tokį komentarą labai nesunku suprasti neteisingai! Tuo metu pati solinio projekto idėja skambėjo iššaukiančiai, ir norėjau rasti tam tikrą paaiškinimą pačiai sau, kuris pagrįstų mano pasirinktą rizikingą kelią. Tai neturi nieko bendra su “egocentrizmu” - mėgstu improvizuoti, ir netgi pasakyčiau, kad laikas nuo laiko smagu prisijungti prie trumpalaikių projektų, dirbti su kitais muzikantais prie specifinės idėjos. Tai gali patvirtinti bet kas, su kuo esu dirbusi - kai improvizuoju su kitais žmonėmis, “jaučiu” aplinką ir neturiu jokio poreikio ryškinti kokius nors egoistinius požiūrio kampus. Mano nuomone, mes esame niekas. Nesiekiu apginti ar propaguoti savo, kaip asmenybės, svarbos, ypač kai kalbama apie muziką. Žinoma, nereikia pamiršti, kad dirbu su konkrečia vizija ir tiksliai žinau, ko siekiu - šiuo atžvilgiu tikrai nenori daryti kompromisų. Rimtai ir griežtai žvelgiu į savo kūrybą. Tai, ką darau, pavadinčiau vienišės keliu.  

Žinau vos dvi garso menininkes iš Italijos - tai tu ir Patricia Oliva. Esu tikras, kad jūsų yra ir daugiau, tačiau, kaip taisyklė, moterys eksperimentinės muzikos scenoje yra mažuma. Kokia tavo nuomonė apie tai? Ar jauti, jog dėl šios priežasties gauni daugiau dėmesio?

Patricia yra nuostabi muzikantė, o taip pat - ir mano gera draugė bei kolegė, su kuria kartu improvizuojame projekte “Gravida”. Kalbant apie dėmesį - sunku pasakyti. Italija yra labai “macho”, seksistinė valstybė - ypač dabar, kai Berluskonis ir jo pakalikai 20 metų visai šaliai plovė smegenis ir bandė paversti Italiją kultūriškai atbukusia valstybe, o tuo pačiu - propaguoti moters, kaip tuščiagalvio seksualinio objekto, įvaizdį. Taigi, jeigu jau drįsti būti moterimi, kuriančia eksperimentinę muziką ir turinčia savitą požiūrį, būk tikra, jog niekad negausi jokios paramos, jokio dėmesio iš oficialiųjų kultūros institucijų.
Kiek kitokia situacija užsienyje - gerokai lengviau yra būti pastebėtai už Italijos ribų. Žinoma, pats požiūrio kampas yra gana komplikuotas, jį lengva ne taip suprasti. Pati esu sutikusi ir grojusi kartu su daugybe eksperimentinę muziką tyrinėjančių moterų iš viso pasaulio, ir tikrai tikiuosi, kad šis procentas tik didės! Visai neseniai mano darbai buvo atrinkti į radijo festivalį Berlyne, kuris dedikuotas eksperimentinę muziką kuriančioms moterims. Galutinė programa pristatė daugiau nei 150 atlikėjų - o tai reiškia, kad aplikavo gerokai daugiau, nei 150.

Dauguma sutiktų italų skundžiasi, jog šalyje sudėtinga organizuoti koncertus, surinkti publiką, mokėti atlikėjams už pasirodymus, todėl daug muzikantų renkasi užsienį. Kaip manai, kodėl tokia situacija?

Tai tiesa, Italijoje iš tiesų labai sunku groti. Daugelis muzikantų “pabėgo” į Berlyną ar kitas vietas Europoje, norėdami rasti tinkamesnę kūrybai aplinką. Žinoma, yra keletas vietų, kurios bando pasipriešinti sistemai ir pagelbėti eksperimentinei muzikai. Tačiau vis dar kalbame apie nepriklausomas andergroundo organizacijas, todėl niekados negali tikėtis didelio honoraro. O tuo pat metu, dėl nuoširdaus svetingumo, puikių vaizdų ir gero maisto Italiją nori aplankyti labai daug užsieniečių. Kadangi šalis stipriai paveikta nekritiško žavėjimosi užsienietiškais dalykais, kartais nutinka taip, kad neapsiplunksnavęs amerikietis, vos pramokęs sukioti rankenėles, gauna daugiau dėmesio ir paramos, nei vietiniai - ir viskas dėl to, kad jis - iš kitur! Tam turim seną lotynišką frazę - “Nemo propheta in patria sua” (“Savam krašte pranašu nebūsi”).

Kaip matai savo muziką itališko andergroundo kontekste?

Laikui bėgant, mano požiūris vis labiau ir labiau tolsta nuo “scenos”. Italijos andergrounde turiu daug gerų draugų, kurie groja, tačiau pati nelabai “įtelpu” į kažkokią kryptį ar stilių. Neįdomios man tos “scenos”. Tai - fašizmu dvelkiantis konceptas, vadybinis triukas. Jei ateis ta diena, kai mano kuriama muzika supanašės su kuriuo nors stiliumi, dar kartą pakeisiu savo kūrybos kryptį…Mėgstu vaikščioti atokiau, kaip vienišas vėžlys.

Su kokiais leiblais bendradarbiauji?

Nedirbu nei su vienu konkrečiu leiblu - jau daugelį metų mano darbai leidžiami šen bei ten skirtingų pogrindžio leidyklėlių, daugelis įrašų - riboto tiražo. Tiesą sakant, manęs nedomina muzikos rinka, pardavimai, apžvalgos - visas tas pasaulis.
Man įdomu nuoširdžiai ir rimtai žvelgti į kūrybą - nekreipiu dėmesio į vardus, prekybą ar populiarią nuomonę… Debiutinis IOIOI albumas gavo gana daug dėmesio ir teigiamų vertinimų. Žinoma, dėl to buvo malonu ir linksma, tačiau gana greitai supratau, kad man nereikia su tuo atėjusio spaudimo. Dėl to nusprendžiau kurį laiką “išnykti”, atsiriboti ir padirbėti iš kitos, gilesnės, perspektyvos. Noriu, kad mano muzika būtų atrandama kaip gėlė smėlyje - jei mano darbe randi kažką, kas yra vertinga tau, anksčiau ar vėliau prie tos gėlės sustosi. Tačiau ji išlieka nuošalyje ir nesidomi, nesivelia į “verslą”.

Kokie tavo artimiausi planai?

Esu tikrai labai lėtas žmogus, kuriam sunku daug ir tiksliai planuoti. Visą laiką vienur kitur publikuodavau savo darbus, tiek solinius kūrinius, tiek ir kolaboracijas - improvizuotų ansamblių, splitų, kolektvyvinių kompiliacijų - vien tik iš instinktyvaus poreikio. Reikia pasakyti, kad man beveik nerūpi įrašymo kokybė ar įrašo reklama bei distribucija. Bet prieš keletą metų pradėjau galvoti, jog tikrai mėgčiau įrašyti bent kelis aukštos kokybės solinius įrašus. Tik nesižaviu standartiniu įrašinėjimo studijoje procesu - apskritai neieškau “švarios” muzikos, siekiu išreikšti tai, kas “gyva”.  Daug apie šitai galvoju ir todėl dar neskubu leisti naujo įrašo.
Kalbant apie artimiausius gyvus pasirodymus, po koncerto Vilniuje keliausiu per Pabaltijį iki pat Rusijos. Labai laukiu koncerto Vilniuje - tai bus pirmasis kartas, kai lankausi Baltijos šalyse. Mano nuomone, šis kraštas turi užslėpęs daug giluminių potyrių - tiek kultūrinių, tiek ir gamtinių. Labai tikiuosi, kad kelionės nuovargis nesutrukdys visko išjausti. Dėl įvairių priežasčių  organizuodama turus siekiu ne kiekybės, o kokybės, ir kelionėje nuoširdžiai siekiu ištirti aplinką, kurioje esu. Siekiu “pagauti” įžvalgas, emocijas, prisiminimus, kurie atsiranda keliaujant per skirtingas vietas… gauti tam tikrą grįžtamąjį ryšį - net jei jis nebylus ar netiesioginis. Turą matau kaip būdą bendrauti, užmegzti ryšį vieniems su kitais - kaip susitikimą. Jeigu esu pernelyg pavargusi dėl intensyvaus grafiko, tikrasis patirtinis komunikavimas tampa neįmanomu dalyku. Jei susirengčiau koncertų “maratoną”, patobulėčiau iš profesinės pusės - tačiau man svarbesnė dvasinė.

Taigi, pažiūrėsiu, ką man ruošia likimas - ir tuomet darysiu ką nors visiškai priešingo!

Web: http://ioioisan.com/