tekstas: Jurij Dobriakov
foto: Agharta archyvas
foto: Agharta archyvas
Andergraundas visuomet miršta. Vos tik gimęs, jis iškart pradeda irti. Andergraundas niekada neišsikapanoja iš Raudonosios knygos puslapių.
Juo neįmanoma džiaugtis ilgai, nes kai tik apie jį sužino daugiau nei kelios dešimtys žmonių, jis tampa kažkuo kitu. Kažkuo, ką tie pirmieji andergraundo gyventojai yra linkę palikti ir iškeisti į naują naują statinį, naują vyksmą, naują pažadą. Nes senasis pažadas nepasiteisino ir turi būti palaidotas.
Todėl andergraundas nuolat migruoja. Kai atrodo, jog žinai, kur jis yra šiuo metu, jis yra jau kitur ir kitoks. Tiesą sakant, jei įmanoma tiksliai nustatyti, kur dabar yra andergraundo terpė, galima neabejoti, kad jis jau mirė. Jo branduolį tikriausiai jau praskiedė žmonės, atėję iš smalsumo, lyg į čiabuvių buities ekspoziciją, ir niekada netapsiantys bendruomenės dalimi. O pati bendruomenė, jei tokia apskritai yra įmanoma ilgesniam laikui, jau ieško kitų užkaborių.
Andergraundas yra labiau fantazija ar
prisiminimas, nei esamajame laike egzistuojanti realybė. Gedėdami jo, mes jį
prikeliame iš mirusių kaip šmėklą. Bandymai atgaivinti andergraundą
neišvengiamai panašūs į spiritizmo seansus. Vis dėlto mirusio andergraundo
dvasios iškvietimo metu gali blykstelėti kažkas tikro, ir ta dvasia ima mums
egzistuoti kaip gyvas daiktas. Kad ir vienam vakarui ar savaitei, kol beveik
niekas to dar nepastebėjo.
Festivalis SOTU (Sounds of the Underground) Lithuania – šansas andergraundo nostalgikams nuvyti šalin pakasynų nuotaikas ir
sudalyvauti linksmose šermenyse. Galų gale, rekviem andergraundui reiškia tik
tiek, kad jis vėl atgims – kitaip, kitur ir kitados. Bet mes ten būsime.
No comments:
Post a Comment
Note: Only a member of this blog may post a comment.