nuotr. Kamila Utyukova, interviu klausimai: Ilona Buffet
Vilkduja įjungia industrinę triukšmingą ritmiką į hipnotines istorijas apie mistinį, pasakišką, kartais bauginantį pasaulį. Projektas lydėjo daugelį, ieškanti naujos įdomios ir savitos lietuviškos muzikos. Šiandien, prieš Zimmer Sommer koncertą - interviu su Povilu apie dabartinę Vilkdują, lietuvišką sceną ir muzikos kūrimą.
Vilkduja daugeliui klausytojų siejas su “Vakar duona” ar “Nežinau” albumais ir jų esminiais kūriniais, kurie suformavo ir užvirtino vaizdinį, kaip atrodo ir skamba projektas. Tačiau šiandien koncertuose tiek atmosfera, tiek skambesys pakitęs. Papasakok, kaip augot, kas keitėsi, kaip Vilkduja atrodo dabar?
Kiek paradoksalu, tačiau pasakysiu, jog nenorėčiau, kad Vilkdujos kūryba asocijuotųsi tik su šių albumų kūriniais. Ne, jokiu būdu jų neišsižadu, tačiau norisi savo veikla nuolat akcentuoti, jog Vilkdujos garso forma visuomet kinta ir kviečia klausytojus kartu dalyvauti kitime. Natūralu, kad tavo suminėti kriterijai pakitę - garsai ir pasaulis yra tokie platūs, jog būtų kvaila apsiriboti kokiu nors “galutinumu”. Juo labiau, jog tai nevyksta forsuojant. Tiesiog, patiriant garsinius nuotykius, kinta ir jų kūrybos principas. Kaip keitėsi? Na, sudėtinga kalbėti apie kokią nors tikslingai pasirinktą kryptį. Galėčiau pažymėti nebent tai, jog dabar norėtųsi platinti kūrinių struktūras, bandyti įvairius to būdus. Koncertuose galima girdėti, kaip jau ne vienerius metus skaičiuojanti daina staiga suskamba kitaip, nes į jos konstravimo procesą pažvelgiama naujai.
Galima stebėti, kaip projekto skambesys keičiasi ir pildosi prisijungiant/nutolstant naujiems nariams. Ar manai, kad šiandien LT experimentinėje scenoje dažnesnės kolaboracijos, ar tai vis dar individualistinis “one man band” pasaulis?
Man atrodo, kad LT experimentinėje scenoje vis dar stiprus individualizmas. Beje, kam tas “vis dar”? Juk tai nėra kažkoks blogas bruožas savaime. Taip, jis neretai gali atrodyti kaip trikdis bendruose projektuose, tačiau jeigu tai yra lokalios scenos “nacionalinis” bruožas, nematau tame jokios problemos. Tuo pačiu, jei jis bendrame projekte atrodo kaip trikdis, tuomet gal tokiam projektui išvis nereikia egzistuoti? Juk ne statistų, o individualybių kurta muzika yra svaresnė. Be to, neretai tenka matyti, kuomet užsispyręs tautietis padaro daugiau ir stipriau, negu “grupė” užsieniečių. Aišku, tai ne taisyklė.
Visad smagu pakalbėti apie tai, kuo lietuvių muzika yra išskirtinė:) Kaip manai, kas turėjo tam daugiausiai įtakos? Kodėl, turėdami tokį pat istorinį backgroundą, kaip estai ar latviai, turim savitą ir dažnu atveju stipresnę eksperimentinės muzikos sceną?
Galima apie tai kalbėti, tik svarbu neįsijausti, nes tada dings visas išskirtinumas : ) Gal apsibrėžkime skaitovams (hehe), jog turime omenyje būtent visokius industrial/ experimental/ ambient ir su tuo susijusius žanrus. Taip, šiųjų kontekste gimtojo krašto muziką tikrai regiu ganėtinai išskirtinę. Esmė ne tame, jog teigčiau kad va, lietuviai abelnai groja geriau tokioje terpėje, bet tame, jog kiekio/kokybės santykis čia yra išties nemažas. Sakytum, palyginus nedaug asmenų užsiima tokių garsų konstravimu, tačiau beveik kiekvienas jų turi kažkokią stiprią asmeninę viziją. Štai čia susisiejame su prieš tai buvusiu klausimu apie individualumą.
Dabar gi galime pasižiūrėti ir per tą “istorinį backroundą” - matai, nesutikčiau dėl jo panašumo į estus ir latvius. Mano suvokime Lietuvoje, kaip besuktum, daugelyje psichosocialinių konstruktų yra išlikęs kaži koks gamtiškumas. Sakykim, tos “atavistinės”, laukinės kultūros aidai, kurie vis dar įtakoja kolektyvinę pasąmonę. Nekalbu apie naftalininį-muziejinį atkūrinėjimą “kaip buvo”, kalbu apie sėkmingą tokio principo veikimą ir dabar. Sakoma, kad lietuviai neturi senovinių rašytinių paminklų. Galbūt dėl to, kad, iškyrus tam tikras gaires, vadovautąsi asmeniniu, neįžodinamu santykiu su pasauliu. Todėl kiekvieno potyris yra individualus - iš čia ir kiekvieno individuali išraiška kūryboje, ateinanti tik per konkrečiam asmeniui būdingus, neįžodinamus kanalus. Netgi po krikšto plūstelėjusi katalikybė juk labiau siejasi su ekstatišku išgyvenimu, negu Estijoje ir Latvijoje įsigalėjęs protestantizmas.
Taip kad sukis kaip nori, tačiau tavo gyvenama psichinė erdvė tave įtakoja, net jeigu tu tai ir sąmoningai neigi. Štai latvių Ryga - tai uostas, industrinis miestas su savo stačiakampiu gatvių tinklu ir prašau, pas šiuos pilna ebm/ritminės muzikos, kas atkartoja šį paveikslą. Vilnius gi - barokiškų erdvių suskirtimo miestas su kalvų bei daubų sferomis, žaluma pačiame miesto centre: iš čia ir tas organiškumas netgi šaltoje elektronikoje. Dėl Talino net nežinau ką pasakyti, nes man labai keista tenykštis tokios muzikos štilis - gal tiesiog šioji šiems atrodo... nepraktiška? Aišku, šiuose aptartuose dalykuose yra daugybė dedamųjų bei vertinimų, bet gal jau užtenka tiek, kiek priblevyzgota : )
Nauji Vilkdujos albumai pasirodo kas keletą metų, o 2014 m. buvo galima klausytis Vilkdujos splito su Rumunija ir Obšrr. Kuo skiriasi ruošimasis splitui nuo įprastos formos albumo? Ar tai kuria bendradarbiavimo jausmą, buvimą dalimi bendro projekto? Kas apskritai tau yra albumų įrašinėjimas - kūrybos etapo apibendrinimas, naujo skambesio paieška, kažkas visiškai kito?
Dabar šis albumų pasirodymo periodiškumas vėluoja. Tai mane šiek tiek dirgina, tačiau nenoriu paleisti į pasaulį paskubomis sulipdyto dalyko. Priedo, paruošęs įrašus dažniausiai pats esi jau keliais žingsniais priekyje… O kas dėl splito - techniniu atžvilgiu jis nesiskyrė niekuo, o štai įdėjiniu tai buvo įdomus potyris. Tuo pačiu ir smagus. Prisimenant aukščiau minėtą individualybių klausimą, kažkokių didesnių nuomonių išsiskyrimų neįvyko. Išvis, keistas jausmas - visi kūrė savo dalis atskirai, orientuodamiesi tik pagal asmeninius žvaigždėlapius, tačiau galutinis produktas talpina kaži kokios vidinės bendrybės jausmą.
Albumų įrašinėjimas iš esmės yra esamo kūrybinio kelio atkarpos įprasminimas. “Bėda” ta, jog kartais, šlifuojant techninę išraišką, tai užtrunka. Tačiau tenka rinktis kompromisą - susitaikyti su faktu, jog po dainų išleidimo esi kiek tolėliau - vardan tokio rezultato, kuris tave (daugmaž) tenkintų. O skambesio “paieškos” vyksta visuomet. Štai iškyla kokia nors garsinė chimera ir, žiūrėk, tai pradeda įgauti kūrinio pavidalus. Pastovus siekis klausti.
Koks Vilkdujos koncertas buvo pats įdomiausias, magiškiausias ir labiausiai tau įsiminęs?
Ot konkrečiai datomis ir momentais neatsiminsiu (arba gal tiesiog tingiu šiuo momentu galvoti ir vat toks atmazas susikūrė). Potyrių kreivė koncertuose varijuoja, tačiau giliausių atvejų koncertus sunkiausia dokumentuoti būtent dėl to, jog šie išmuša sąmonę iš įprastinės laiko tėkmės, sudirgina visai kitus, neloginius erdvėlaikio taškus. Dažniausiai po koncerto tiesiog jauti, jog tai buvo gerai. Juk karšta naktis nereikalauja papildomų paaiškinimų. Taip ir čia, malonus išsekimas, dusulys, kaži kokie žaibų blykčiojimai pakaušyje… Hm, konkretizuojant, sąmonėje formuojasi neryškus teiginys, jog vis dėlto Vilkdujai labiau sekasi suskambėti mažesnėse, intymesnėse erdvėse. Tuomet ir įtampa saldesnė, ir garsai alsuoja į veidą.
No comments:
Post a Comment
Note: Only a member of this blog may post a comment.