interviu: OBŠRR (Vilnius)

Seniai norėjau pakalbinti šį paslaptingą veikėją. Mane žavi jo garsinė ir vizualioji kūryba, ir džiaugiuosi, jog pagaliau girdėsime jį Speige.
Įdomu, kaip gi šiame renginyje bus iškoduotas OBŠRR? Anyway, nusiteikime lingavimui skambant “Vakaro prašymui” ir “Jeronimo raudai”.

Baigei muzikalkę? Turi muzikalią šeimą? Koks tavo muzikinis backgraundas ir kiek jis svarbus tau?

Prieš einant į pirmą klasę, tėvai nuvedė į Vilniaus muzikos mokyklą „Ąžuoliukas“, nebepamenu kiek ten laiko praleidau, bet tikrai didelę gyvenimo dalį. Baigiau fortepijono specialybę, prisiliečiau prie klasikinės gitaros, kompozicijos pagrindų ir, aišku, šalia viso to dainavau chore. Velniai žino, kas aš dabar būčiau be šio muzikinio backgraundo. Muzikos teorijos pagrindai toli gražu netrukdo nei kuriant triukšmą, nei „požeminę“ muziką apskritai.

Vilkduja – pirmoji tavo grupė, ar buvo dar muzikinių projektų prieš tai?

Kaip atėjai į Vilkdują ir kaip čia jautiesi?

Gimnazijoje buvau grupės Wozu vokalistas-gitaristas, po to vėjai nunešė į gotikos pelkynus, teko dalyvauti Degradatonijos projekto užgimime. Bet tai buvo seniai. Iš esmės mano muzikinis skonis ir požiūris apsivertė aukštyn kojomis susipažinus su Povilu. Jis pravėrė naujus horizontus, tapo geru draugu, o su juo groti yra vienas malonumas. Man patinka, ką jis daro, kaip jis jaučia muziką. Patinka kartu apsvaigti pasirodymo metu. Vilkduja yra daugiaplanė bendrystė.

Ką gi visgi reiškia Obšrr? Ir kaip atsirado šis projektas?

Tiesą sakant, man jis nieko nereiškia. Stovėjau stotelėje ir galvojau pavadinimą, kuris būtų ištariamas, bet nelabai tinkamas skandavimui. Tuo metu man nelabai rūpėjo, kaip užvadinti projektą. Padrikoms raidėms kiekvieną kartą norėjosi suteikti naują prasmę. Berods, prieš Kunigundą pavadinimą iššifravau kaip Oranžinė bestija šiurkščiai ryjantį rytą, o per Juodaragį gal būčiau iškodavęs į Obuolmušiai berželiai šlamantys romioje rasoje. Dabar tiesiog pasivadinčiau Žiemkenčiu. Projektas, galima sakyti, prasidėjo vaikystėj, kai per kompozicijos pamokas padedant mokytojui buvau sukūręs keletą dainelių iš vaikiškos eilėraščių knygos. Besikuisdamas tarp senų daiktų vėl atradau tuos eilėraščius ir stuktelėjo mintis perkurti minėtas dainas, paieškoti išvirkštinės šių tekstų pusės, pažvelgti į tamsą vaiko akimis.

Kaip kilo idėja pradėti perdirbinėti hitus? Kodėl būtent „Lambada“ ir „Baltoji varnelė“? Ar tame nėra pataikavimo publikai? Maždaug: „va, duosiu jums saldainį“. Ar tai tiesiog dar vienas post-kultūrinių tėkmių pavyzdys, kur perdirbimas yra dažnai naudojamas procesas, leidžiantis naujai pažvelgti į tai kas, kaip ir su kuo veikia?

Prieš (per)kurdamas dainą, juk nežinai ar tai bus saldainiukas ar anglies gabalėlis. Jei pavyksta – puiku. Kai kurios dainos prašyte prašosi būti reabilituotos, rekonstruotos. „Lambados“ pagrindinė melodija man visad patikdavo, tik pati daina – negailestingai greitai atliekama. „Varnelės“ atveju, sugrojo simpatija originalo vaikiškam tyrumui, nostalgijos jausmui ir tuo metu daug kartų nuklausytai „Grimes“ dainai „Oblivion“. Gal visa pamatinė muzika yra jau sukurta, tik iš naujo dėliojamos ir stumdomos jos atskiros dalys, klijuojami muzikiniai koliažai. Svarbu, kad būtų sukurta nauja kokybė.

Man pavyzdžiui „Valhala“ yra itin gilus ir stiprus dalykas. Kas jį įdainuoja ir kieno tekstas?

Rašai tekstus ir pats, ar dažniausiai naudoji svetimas eiles? Kieno jos?

Dainoje girdisi draugės I. R. (gim. 1985 m.) balsas, ji ir parodė R. Stankevičiaus poeziją. Gaila, bet pats poetas neliko sužavėtas jo tekstų muzikine interpretacija. Prie širdies dar glaudžiasi Gedos, Traklio, Bukowskio, Skučaitės tekstai. Pats tekstų nerašau, daugių daugiausiai – vieną eilutę. Matyt, neturiu ką pasakyti literatūrine prasme.

Ar pastebėjai kada tau ateina įkvėpimas, kokiomis sąlygomis geriausiai einasi kūryba?

Kai gera gyventi – kūryboje nesiseka ir atvirkščiai. Įkvėpimas stukteli netikėtai ir priverčia pamiršti pašalinius dalykus. Kartais kūryba būna kaip reabilitacijos procesas, siekiant iškrapštyti vidinius skaudulius į paviršių ir jų atsikratyti. Dažniausiai daina susitveria per vieną vakarą, įrašinėjant padrikas melodijas ar ritmus. Vokalą stengiuosi įrašyti ir jo nekoreguoti, palikdamas menkus netobulumus. Kita diena dažnai atneša nusivylimą: ne viskas taip gerai skamba, kaip atrodė kūrybinio transo būsenoje.

Kiek pastebėjau tu neturi noro / poreikio koncertuoti visur ir dažnai, kitaip nei kai kuriuos Lietuvos grupės. Atvirkščiai, tu labai renkiesi kur ir su kuo groti. Paaiškink prašau šią savo poziciją. Ar yra tikimybė kada nors Obšrr išgirsti pvz: Deltuvos kultūros centre arba festivalyje Yaga čilauto scenoje?

Man pasirodymas scenoje yra intymus ir daug nervų kainuojantis dalykas. Kai įdedi daug pastangų į savo pasirodymą, norisi ir atitinkamo rūpesčio iš organizatorių:  įgarsinimo kokybės, atmosferos  ir t. t.  Po gero koncerto dažnai aplanko abejonės:  gal jau pakaks? ar dar gali būti geriau? Reikia laiko, kad vėl sugrįžtų noras koncertuoti. Svarbi ir publika. Bet kam savo vidaus nesinori eksponuoti, todėl random renginiai manęs visai netraukia. Deltuvos kultūros centre – gal, Yaga čilauto scenoje – ne.

Savęs ir savo kūrybos stipriai nereklamuoji, bet vis vien nesi visiškas outsaideris užsisklendęs savo trobelėj ir kuriantis didžius dalykus. Tave galima sutikti vakarėliuose pogrindiniuose klubuose. Tau svarbu / gera / džiugu priklausyti tam tikrai (ar įsivaizduojamai) bendruomenei?

Muzikine prasme būti outsaideriu yra siektinas tikslas. Tai jauki ir saugi terpė eksperimentuoti be lūkesčiais supančiotų rankų. O kūrybinė sklaida įvyksta būtent per šią įvairialypę bendruomenę. Man svarbu, gera ir džiugu būti joje.

Kaip tau atrodo dabartinė LT muzikos ir eksperimentinė scena? Kokias tendencijas pastebi? Ko trūksta kad būtų geriau. O ko per daug?

Haters gonna hate, bet iš lietuviškos pop estrados vienintelis rockstaras yra E. Dragūnas. Jis yra prikūręs gerų ir labai blogų dainų, bet kad ir kaip bebūtų, gyvų pasirodymų metu jo charizma nepalieka abejingų. Jis yra toks, koks yra ir to neslepia. Neigiamame poliuje pirmas šaunantis galvon atlikėjas – Palubenka. Jo perspaustas ir manieringas dainavimo stilius mažų mažiausiai erzina. O už eksperimentinę sceną keliu taurę  - gerai, kad yra tiek įvairių projektų, kiekvienas savaip ypatingas. Žinoma, naujų veidų niekad nebus per daug.  

Tavo muzikinis skonis man truputį mįslė. Ar dar klausai ką nors be savo muzikos? ; )

O jei rimtai, kokių vardų muzika sukasi tavo magnetofone?

Pastarąjį mėnesį į darbą keliaujant įšalusiu viešuoju transportu ausyse vis skamba Roedelius albumas „Wenn Der Südwind Weht“. Jis pažadina šiltus atsiminimus, nuneša sąmonę į geresnę vietą. Šiuo metu klausomiausios šviesiai melancholiškos dainos, tokios kaip Eno, Moebius ir Roedelius „Belldog“.

Tavo albumai pasirodo kartą į du metus, 2014 – kaip tik tie metai. Ar sulauksim naujo darbo? Ir gal žinai koks jis bus?

Taip, šiais metais bus, tik ne mano vieno, o kelių projektų jungtinis albumas. Nenoriu prisikarksėti, tad tiek žinių.

Ar teisingi buvo klausimai? ;)

Teisėti:}

---

web: http://obsrr.bandcamp.com
 https://www.facebook.com/OBSRR