Vilniečiai garso menininkai Antanas Dombrovskij ir Vilius Šiaulys jau kelerius metus kartu eina TIESE. Šis projektas, neseniai išleidęs debiutinį darbą “Ant Širdies” (“Terror” leidykla), apibūdinamas kaip “tankios ir masyvios drone tekstūros, išsivystančios į šaltus industrial pasažus”.
Šiandieną pristatome kiek kitokią dueto pusę interviu-pokalbyje apie muziką, improvizacijas ir dieviškąsias tiesas. Pokalbis pagardintas dažnom aliuzijom į maistą. Skanaus!
Tiesės pradžia ir produktyvi kritika
Vilius: Pradžia buvo kvartete Twentytwentyone, per jo veiklas su Antanu ir supratom, kad sutampa mūsų nuomonės, kur muzikoje turėtų būti dedami akcentai. Nors mes individualiai grojam gana skirtingai, bet turim panašų požūrį.
Pastebėjau, kad kolaboruojant atsiduriu situacijose, kuriose nebūčiau atsidūręs kurdamas vienas. Kūrybiniai nesutarimai tampa vertę kuriančiais veiksniais. Vienas aš visą laiką sekčiau savo viziją, praktiškai nepajudėdamas nuo pagrindinės linijos. O eksperimentuodamas su kitais, praplėčiu galimybių lauką. Ir kai klausau paskutinio kūrinio varianto, pagalvoju, kad pats vienas niekada nebūčiau taip padaręs.
Antanas. Yra nuomonė, kad muzikinėse grupėse dažnai kūriama tai, kas pavieniui nariams nepatinka. Būna lyderis, kuris sako: “turite daryti taip, kaip man reikia”, ir niekas iki galo nelieka patenkintas koloboravimo rezultatu, nes visų skoniai skiriasi. Todėl atrodo, kad jeigu grosiu vienas, išsivadavęs iš tos „chuntos“, darysiu viską teisingai, taip, kaip reikia man, ir tada jau gausis nuostabi muzika.
Į kvartetą mes susibūrėme kiekvienas jau turėdami solinio kūrybos džiaugsmo. Ir drąsiai vienas kitam sakydavom: šičia tu jau padauginai, „užpjovei“, palik vietos, duok erdvės, padarom čia pauzę, vėl tu su tuo savo drone... Toks ginčas, lyginant su asmenine solo kūryba, duodavo visiškai naujų rezultatų, kurių dinamika stebino proceso intensyvumu, nors kartais ginčas tetapdavo vieninteliu sesijos produktu.
Tiesės pradžia ir produktyvi kritika
Vilius: Pradžia buvo kvartete Twentytwentyone, per jo veiklas su Antanu ir supratom, kad sutampa mūsų nuomonės, kur muzikoje turėtų būti dedami akcentai. Nors mes individualiai grojam gana skirtingai, bet turim panašų požūrį.
Pastebėjau, kad kolaboruojant atsiduriu situacijose, kuriose nebūčiau atsidūręs kurdamas vienas. Kūrybiniai nesutarimai tampa vertę kuriančiais veiksniais. Vienas aš visą laiką sekčiau savo viziją, praktiškai nepajudėdamas nuo pagrindinės linijos. O eksperimentuodamas su kitais, praplėčiu galimybių lauką. Ir kai klausau paskutinio kūrinio varianto, pagalvoju, kad pats vienas niekada nebūčiau taip padaręs.
Antanas. Yra nuomonė, kad muzikinėse grupėse dažnai kūriama tai, kas pavieniui nariams nepatinka. Būna lyderis, kuris sako: “turite daryti taip, kaip man reikia”, ir niekas iki galo nelieka patenkintas koloboravimo rezultatu, nes visų skoniai skiriasi. Todėl atrodo, kad jeigu grosiu vienas, išsivadavęs iš tos „chuntos“, darysiu viską teisingai, taip, kaip reikia man, ir tada jau gausis nuostabi muzika.
Į kvartetą mes susibūrėme kiekvienas jau turėdami solinio kūrybos džiaugsmo. Ir drąsiai vienas kitam sakydavom: šičia tu jau padauginai, „užpjovei“, palik vietos, duok erdvės, padarom čia pauzę, vėl tu su tuo savo drone... Toks ginčas, lyginant su asmenine solo kūryba, duodavo visiškai naujų rezultatų, kurių dinamika stebino proceso intensyvumu, nors kartais ginčas tetapdavo vieninteliu sesijos produktu.
TR-26 Tiese - Ant Širdies excerpt by terrorlt
Kriterijai muzikai ir kodėl geras koncertas – kaip buterbrodas su lašiša
Antanas. Klausimas, kuo skiriasi gera muzika nuo blogos, yra visiška bedugnė.
Vilius. Kadangi žmogus yra nevienalypis, tai jis gali lygiaverčiai priimti ir atavistinį, ir grynai intelekto diktuojamą muzikinį tekstą. Tarkime, garso menas dažnai suvokiamas ne emocijomis, o protu. Galų gale intelekto konstruotą tekstą įmanoma interpretuoti individualiu emociniu jautrumu. Geros muzikos yra daug, ir labai daug blogos. Pavyzdžiui, bloga muzika - komercinė (nekalbu apie reklamų muziką).
Antanas. Priežastis net ne muzikoje, o klausytojuje. Jeigu vakare atsisėdi ir įsijungi dainą, nuo kurios tau pabyra ašaros ant skruostų, arba klausaisi ir atrodo, kad šoktum, iki kol numirsi. Atėjus kitam vakarui, įjungi tą patį įrašą, tą pačią dainą, per tas pačias kolonėles. Įrašas niekuo nepakitęs, bet girdi visai kitką. Ir greičiausiai tą antrą vakarą jau nei šokti, nei verkti neišeis. Muzika ta pati, ji nieko nepakito – pasikeitei tu.
Geras koncertas yra kelionė, ritualas. Jeigu tu sąžiningai „praeini“ jo visą kelią, su visokiais nesklandumais, su puolančiais vilkais, ir ant kalno, į kurį įlipai, gauni buterbrodą su lašišos gabalu, jis tikrai bus skanus, ir sakysi – geras buterbrodas.
Išprususio postindutrinio klausytojo požymiai ir kodėl dieviškoji linija veda į Tiesę
Vilius: Išprusęs postindustrinis klausytojas turi nieko nesibodėti – nei kičo, nei brutalios, šlykščios ar per daug saldžios muzikos. Nes visa tai gali būti sudedamoji meno kūrinio dalis. Galima klausytis mažos genties dūdelių ar futuristinės muzikos, ir tau gali būti pakankamai įdomu ir tas, ir anas, nes tu analizuoji muziką.
Antanas. Kartais analizuoji, o kartais visiškai leidi galvai nuriedėti.
Vilius. Mes tokie postpostmodernistai, kad negalim vienos teisybės prieiti – jų yra šimtai, šimtai nesusikertančių vektorių. Prieini prie to, kad su žmonėm jau nebegali kalbėt apie nieką, nes viskas yra teisybė. Būtume modernistai, tai sakytume, kad yra dieviškoji linija, ta linija yra teisybė ir ji veda į TIESĘ.
Antanas. Dieviškumo muzikoje apskritai daug.
Vilius. Aš tai vadinu autokomunikacija - kai iš hermetiško savęs pradedi gauti informaciją. Būsena, panaši į transą, kai komunikuoji su savimi. Garsai neša informaciją, bet turtėjimas vyksta sūkuriu iš savęs - į save. Muzika tampa katalizatoriumi, o smegenys pradeda veikti kažkaip kitaip, pasikeičia aplinkos suvokimas. Čia kalbant apie klausymą.
Improvizacijos procentai ir kodėl be soundcheko muzika gali tapti dešra
Antanas. Manau, kad kurdamas turi nujausti, kuri iš tavo vizijų yra teisinga. Kitaip sakant, reikia improvizuoti su tikslu - surasti tikslą. Bet kartais improvizuoji visą dieną, ir nieko gero iš to neišeina.
Vilius. Dažnai žiūrovui nėra įdomu klausytis improvizacijos. Man įdomiau žiūrėti paruoštus (ar pusiau paruoštus) pasirodymus – improvizacija yra velniškai įdomi patiems muzikantams, bet tai gali būti ir visiškai išskydęs ir savimyliškas procesas. Improvizuokit, tada iš improvizacijos išsigryninkit struktūras, tada vėl improvizuokit. Tiese pasirodymai yra 60-70 procentų paruošta struktūra, kurios viduje vyksta atsitiktinumai, kurie leidža pajausti spontaniškumo malonumą, o ne tiesiog kartoti visą laiką tą patį.
Antanas. Aišku, atsitiktinumo faktorius yra ir dėl sceninės įrangos – skirtinga aparatūra ir erdvė vis kitaip skamba.
Vilius. Geriausias variantas, kai gali repetuoti toje pačioje erdvėje, kur ir grosi – taip gali reaguoti į visus trūkumus. Jeigu kolonėlės baubia, tai tą baubimą kažkaip ir naudot reikia.:) O jei ateini 20 minučių prieš pasirodymą į naują erdvę ir tavo gabalas yra koks nors su “šokinėjančiais viduriais”, tai galų gale dėl garso ar aido viskas į vieną dešrą pereina.
Antanas. Pavyzdžiui, yra tekę groti INSAIT klube su „Betoniniais triušiais“ per sudegusias kolonėles. Puikus koncertas – tikrai tas buvo tik į naudą, įrašo dalį panaudojome albumui,
Kriterijai muzikai ir kodėl geras koncertas – kaip buterbrodas su lašiša
Antanas. Klausimas, kuo skiriasi gera muzika nuo blogos, yra visiška bedugnė.
Vilius. Kadangi žmogus yra nevienalypis, tai jis gali lygiaverčiai priimti ir atavistinį, ir grynai intelekto diktuojamą muzikinį tekstą. Tarkime, garso menas dažnai suvokiamas ne emocijomis, o protu. Galų gale intelekto konstruotą tekstą įmanoma interpretuoti individualiu emociniu jautrumu. Geros muzikos yra daug, ir labai daug blogos. Pavyzdžiui, bloga muzika - komercinė (nekalbu apie reklamų muziką).
Antanas. Priežastis net ne muzikoje, o klausytojuje. Jeigu vakare atsisėdi ir įsijungi dainą, nuo kurios tau pabyra ašaros ant skruostų, arba klausaisi ir atrodo, kad šoktum, iki kol numirsi. Atėjus kitam vakarui, įjungi tą patį įrašą, tą pačią dainą, per tas pačias kolonėles. Įrašas niekuo nepakitęs, bet girdi visai kitką. Ir greičiausiai tą antrą vakarą jau nei šokti, nei verkti neišeis. Muzika ta pati, ji nieko nepakito – pasikeitei tu.
Geras koncertas yra kelionė, ritualas. Jeigu tu sąžiningai „praeini“ jo visą kelią, su visokiais nesklandumais, su puolančiais vilkais, ir ant kalno, į kurį įlipai, gauni buterbrodą su lašišos gabalu, jis tikrai bus skanus, ir sakysi – geras buterbrodas.
Išprususio postindutrinio klausytojo požymiai ir kodėl dieviškoji linija veda į Tiesę
Vilius: Išprusęs postindustrinis klausytojas turi nieko nesibodėti – nei kičo, nei brutalios, šlykščios ar per daug saldžios muzikos. Nes visa tai gali būti sudedamoji meno kūrinio dalis. Galima klausytis mažos genties dūdelių ar futuristinės muzikos, ir tau gali būti pakankamai įdomu ir tas, ir anas, nes tu analizuoji muziką.
Antanas. Kartais analizuoji, o kartais visiškai leidi galvai nuriedėti.
Vilius. Mes tokie postpostmodernistai, kad negalim vienos teisybės prieiti – jų yra šimtai, šimtai nesusikertančių vektorių. Prieini prie to, kad su žmonėm jau nebegali kalbėt apie nieką, nes viskas yra teisybė. Būtume modernistai, tai sakytume, kad yra dieviškoji linija, ta linija yra teisybė ir ji veda į TIESĘ.
Antanas. Dieviškumo muzikoje apskritai daug.
Vilius. Aš tai vadinu autokomunikacija - kai iš hermetiško savęs pradedi gauti informaciją. Būsena, panaši į transą, kai komunikuoji su savimi. Garsai neša informaciją, bet turtėjimas vyksta sūkuriu iš savęs - į save. Muzika tampa katalizatoriumi, o smegenys pradeda veikti kažkaip kitaip, pasikeičia aplinkos suvokimas. Čia kalbant apie klausymą.
Improvizacijos procentai ir kodėl be soundcheko muzika gali tapti dešra
Antanas. Manau, kad kurdamas turi nujausti, kuri iš tavo vizijų yra teisinga. Kitaip sakant, reikia improvizuoti su tikslu - surasti tikslą. Bet kartais improvizuoji visą dieną, ir nieko gero iš to neišeina.
Vilius. Dažnai žiūrovui nėra įdomu klausytis improvizacijos. Man įdomiau žiūrėti paruoštus (ar pusiau paruoštus) pasirodymus – improvizacija yra velniškai įdomi patiems muzikantams, bet tai gali būti ir visiškai išskydęs ir savimyliškas procesas. Improvizuokit, tada iš improvizacijos išsigryninkit struktūras, tada vėl improvizuokit. Tiese pasirodymai yra 60-70 procentų paruošta struktūra, kurios viduje vyksta atsitiktinumai, kurie leidža pajausti spontaniškumo malonumą, o ne tiesiog kartoti visą laiką tą patį.
Antanas. Aišku, atsitiktinumo faktorius yra ir dėl sceninės įrangos – skirtinga aparatūra ir erdvė vis kitaip skamba.
Vilius. Geriausias variantas, kai gali repetuoti toje pačioje erdvėje, kur ir grosi – taip gali reaguoti į visus trūkumus. Jeigu kolonėlės baubia, tai tą baubimą kažkaip ir naudot reikia.:) O jei ateini 20 minučių prieš pasirodymą į naują erdvę ir tavo gabalas yra koks nors su “šokinėjančiais viduriais”, tai galų gale dėl garso ar aido viskas į vieną dešrą pereina.
Antanas. Pavyzdžiui, yra tekę groti INSAIT klube su „Betoniniais triušiais“ per sudegusias kolonėles. Puikus koncertas – tikrai tas buvo tik į naudą, įrašo dalį panaudojome albumui,
sugebėjome įrodyti klausytojams, kad buvome ten ne šiaip sau, o mokam gerai ant ištraukto iš rozetės laido pagroti.
Muzika kaip kambarys
Antanas. Klausytojus sunkoka apgauti, kur tiesiog sugedusi aparatūra, o kur jau poetinis spengsmas.
Vilius. Čia tokia eksperimentinės/eksploratyvios muzikos problematika - kūrėjas visų pirma sprendžia, ar gerai, ar blogai groja. Aktyvus klausytojas paklauso, medžiaga, ir bando savo viduje, patirtyse knistis, ieškoti, kur susijungia jo asmeninės ir klausomos muzikos tiesės - taip atsiranda aktyvus muzikos priėmimas. Nėra taip, kad „geras vaibas, palingavau“ – klausantis kyla probleminiai klausimai – ar čia buvo gerai, ar blogai, ar jutau malonumą, ar susierzinimą.
Į muziką ateini kaip į kambarį ir žiūri – koks čia aidas, kokia aplinka, kokios sienos, kokie žmonės, ir tada renkiesi – išeiti ar pasilikti. Man muzika yra kaip erdvė su savom problemom, su savo parametrais, aš bandau reaguoti į ją kaip į savarankišką objektą. Pyktį ir susierzinimą taip pat priimu natūraliai. Klausydamas noizo nesakai, kad nemalonus gabalas, nes jis ir turi būti nemalonus. Galima jausti malonumą ir iš triukšmo, skausmo, provokacijos. Klausytojas pats turi priaugti prie šito suvokimo.
Vasario 8 d. “Agharta” kviečia palikti namuose gėles (geriau susitepti sumuštinį su lašiša) ir ateiti pasiklausyti TIESE į “Speigas V” festivalį “Punto jazz” palėpėje, Kaune.
https://www.facebook.com/events/514260392005193/
http://tiese.bandcamp.com/
Interviu įrašytas ŠMC kavinėje 2013-07-23, lyjant.
Kalba taisyta.
Muzika kaip kambarys
Antanas. Klausytojus sunkoka apgauti, kur tiesiog sugedusi aparatūra, o kur jau poetinis spengsmas.
Vilius. Čia tokia eksperimentinės/eksploratyvios muzikos problematika - kūrėjas visų pirma sprendžia, ar gerai, ar blogai groja. Aktyvus klausytojas paklauso, medžiaga, ir bando savo viduje, patirtyse knistis, ieškoti, kur susijungia jo asmeninės ir klausomos muzikos tiesės - taip atsiranda aktyvus muzikos priėmimas. Nėra taip, kad „geras vaibas, palingavau“ – klausantis kyla probleminiai klausimai – ar čia buvo gerai, ar blogai, ar jutau malonumą, ar susierzinimą.
Į muziką ateini kaip į kambarį ir žiūri – koks čia aidas, kokia aplinka, kokios sienos, kokie žmonės, ir tada renkiesi – išeiti ar pasilikti. Man muzika yra kaip erdvė su savom problemom, su savo parametrais, aš bandau reaguoti į ją kaip į savarankišką objektą. Pyktį ir susierzinimą taip pat priimu natūraliai. Klausydamas noizo nesakai, kad nemalonus gabalas, nes jis ir turi būti nemalonus. Galima jausti malonumą ir iš triukšmo, skausmo, provokacijos. Klausytojas pats turi priaugti prie šito suvokimo.
Vasario 8 d. “Agharta” kviečia palikti namuose gėles (geriau susitepti sumuštinį su lašiša) ir ateiti pasiklausyti TIESE į “Speigas V” festivalį “Punto jazz” palėpėje, Kaune.
https://www.facebook.com/events/514260392005193/
http://tiese.bandcamp.com/
Interviu įrašytas ŠMC kavinėje 2013-07-23, lyjant.
Kalba taisyta.
No comments:
Post a Comment
Note: Only a member of this blog may post a comment.